Rugsėjo 7-15 dienomis Šiluvoje vyko Švč. Mergelės Marijos Gimimo atlaidai. Ši šventė sukvietė daugybę žmonių iš visos Lietuvos ir kaimyninių šalių.
Jonavos dekanato tikintieji į atlaidus organizuotai vyko rugsėjo 12 dieną. Šią dieną visi meldėsi už emigrantus. Dekanato kunigai aukojo Šv. Mišias, sakė homilijas, patarnavo piligrimams klausyklose.
Po šv. Mišių mūsų parapija visus piligrimus vaišino arbata, kava ir gardžia koše, kurią išvirė 16 parapijiečių savanorių. Išdalinta apie 260 litrų košės.
Pastiprinę sielą ir kūną , susigrąžinę viltį, kuri leis gyventi , būti laimingais, kurti savo ateitį, visi grįžo namo. O arbatos dalintojai kas rytą sugrįždavo į Šiluvą , džiaugdavosi Šventove ir Švente su kitais, o po pamaldų džiugino piligrimus šilta arbata.
Savonorių liudijimai apie Šilinių atlaidus:
Geri įspūdžiai ir nuotaikos išliko iki dabar
„Džiaugsmas, mūsų teikiamas kitiems, yra tuo nuostabus, kad, užuot nublankęs, kaip kiekvienas kitas atspindys, sugrįžta į mus, dar labiau spinduliuodamas.“ V.Hugo
Atrodo, ką čia reiškia tas puodelis šiltos arbatos ar kavos?- kuri „nekainuoja“. Klausimas: „kiek kainuoja?“ skambėjo ištisai, bet šalia mūsų dažnai talkino jaunutė savanorė Violeta iš Kauno. Ji atsakydavo: „Šypseną, tik šypseną!” Tuomet ir šypsojosi mums gerieji žmonės. Jų buvo labai daug ir įvairių: linksmų, susimąsčiusių po maldos, nustebusių, iš kur mes esame tokie geri, kad už šypseną vaišiname šiltais gėrimais, negailėdami gerų palinkėjimų, dėkojo. Daugumai iš jų norėjosi pasikalbėti, pasidalinti savo gyvenimiška patirtimi, apie džiaugsmus ar negalią. Kokie jie skirtingi… tie mūsų sutikti žmonės, bet visus juos vienija TIKĖJIMAS, Dievo garbinimas ir padėka už malones.
… pamenu priėjo moteris ir vyras (pareigūnai). Jų tą dieną buvo daug, nes už juos meldėsi. Žodis po žodžio, ir išsivystė diskusija. Tuo metu prie mūsų stalo neliko besivaišinančių, nes išskubėjo į Mišias. Kalbėjomės apie aktualias problemas: kaip išauginti gerus vaikus, kad jie nepasuktų į blogio kelią, neatsidurtų pareigūnų rankose „perauklėjimui“. Mes taip maloniai bendravome, ir aš supratau, kad girdžiu jau Žodžio liturgiją ir tuomet jiems priminiau – jau laikas klausytis Dievo žodžio, moteris sukluso, bet atsakė, kad su mumis jiems būti malonu, gal suspėsim… Bet mes norėjome, kad jie būtų Mišiose, todėl paraginom: gal šiandien jie kaip tik išgirs tai, ką Dievas nori jiems pasakyti. Jis mus visus myli ir nori, kad mes dalytumės jo teikiama meile.
Tą dieną mes labai daug plušome, bet neįmanoma apsakyti, kaip džiaugėsi mūsų sielos, kaip ilgai mus lydės tas džiaugsmas, besiveržiantis iš mūsų krūtinių, atsimenant savanoriavimą, dalinant šiltą arbatą, kavą.
Vida ir Virgis M.
Sugrįžus iš Šiluvos pagalvojau, kaip aš, pirmą kartą bendraudama su žmonėmis, supratau juos tiesiog iš žvilgsnio, iš pusė žodžio. O jau atsisveikinant išgirsti žodžius: „matomės pirmą kartą, o atrodo, kad pažįstami šimtą metų“- tai tikrai nuostabu. Ačiū, kad buvome visi tokie artimi.
Valentina Stanionienė
„Laisvalaikio zona“ – vieta, kur žmonės, atvykę į Šiluvos atlaidus, gali išgerti kavos, arbatos, pavalgyti atsinešto maisto, man buvo šių metų geriausia naujovė Šiluvoje. Gera buvo pamatyti, kad piligrimai ne tik kartu meldžiasi, bet ir valgo kartu, kaip broliai ir sesės. Atėjusieji pasistiprinti juto savanorių geranoriškumą, komandinį darbą ir gerą nuotaiką, tad jautėsi abipusė pagarba. Nebuvo lankytojo, kuris būtų palikęs netvarką ar blogą nuotaiką. Priešingai – dažnas palikdavo ant stalo vaišių tam, kuris atėjęs po jo neturės ko valgyti, arba draugiškai pasiūlydavo saldumynų savanoriams. Tie, kurie ateidavo grupelėm, išeidavo artimesni, o tie, kurie ateidavo vieni. Išeidavo jau ne vieniši.
s. Simona
Į Šiluvą nusprendžiau važiuoti, kai mūsų klebonas paragino parapijiečius nesuabejoti ir savanoriauti Šiluvoje. Aš pasiryžau nepraleisti progos pasidalinti gerumu. Taigi užsirašiau ir atėjus tai dienai, išvažiavome iš Jonavos. Linksmai pasišnekučiuodami, mes pasiekėme nuostabiąją Šiluvą. Tik atvažiavus, mus pasitiko maloni šeimininkė, įsikūrėme ir pradėjome darbą. Viskas buvo nuostabu! Žmonių buvo daugybė, visi buvo geranoriški, kalbūs ir labai dosnūs. Į kiekvieną dalinamą puodelį kavos ar arbatos, įdėjome po žiupsnelį savo širdies šilumos, nors tuose žmonėse, kuriuos sutikome, jos buvo su kaupu. Visi mus sveikino ir dėkojo, išdalinome tikrai labai daug gėrimų. Nuovargį pajautėme, tačiau jau tik baigus darbą, nes tai juk geras nuovargis! Be to, kad pabuvau gražiose sekmadienio Mišiose Šiluvoje, aplankiau Švč. Mergelės Marijos apsireiškimo koplyčią, sutikau begalę gerų ir nuoširdžių žmonių, dar ir gerą darbą padariau. Jeigu būtų leidusios aplinkybės, būčiau pasiryžusi tai daryti ir dar kelias dienas… Niekada nepamiršiu šios patirties ir dėkoju Dievui už suteiktą galimybę. Gera daryti gera!
Kamilė Puodžiulaitytė
Išgyvenau stiprią bendrystės – tarpusavio kantrybės, susiklausymo, supratimo, nuoširdumo – patirtį ne tik su tais, kurie kartu virėme kavą, arbatą, bet ir tais, kurie ją gėrė… Stebėjausi, kokie skirtingi žmonės yra stovintys eilėje Maximoje, IKI ar Norfoj, ir tų, kurie stovėjo Šiluvoje prie mūsų dalinamos arbatos/kavos. Apart to, kad stovėtų „užsidarę“ savyje, niūriais veidais ar net reikštų nepasitenkinimą, kad labai šalta, o arbatos/kavos vis dar nėra, šie žmonės stovėjo ramiai, šviesiais veidais ilgėjančioje eilėje, netgi tarpusavy draugiškai šnekučiuodamiesi…
Ses.Loreta
Dalindama arbatą ir kavą Šiluvoje, mačiau daug besišypsančių žmonių, kurie dosniai aukodavo už tai. Nors kaina ir nebuvo įvardinta, bet žmonės geranoriškai dėjo pinigėlius į aukų dėžutę. Dauguma dėkojo už tai, kad esame čia ir daliname arbatą/kavą. Žmonės ateidavo ne tik išgerti arbatos ar kavos, bet taip pat ir maloniai pasišnekėti ar patarti. Geri įspūdžiai ir nuotaikos išliko iki dabar. Tikiuosi, kad ir kitais metais teks padirbėti tokį malonų darbą.
Greta Kubiliūnaitė
Šių metų šilinės atlaidai Šiluvoje mūsų šeimai buvo tikrąja to žodžio prasme Devyndienis, kuris praėjo maldoje intensyviai dirbant.
Pradedant rugsėjo 7 d. nuo 5 ryto (ir taip kiekvieną dieną iki 15 d.) reikėdavo prikaitinti apie 20 litrų vandens, užplikyti kavą ir arbatą termosuose, padėti Arūnui išsiruošti ir 7 val jau išvažiuoti į Šiluvą. Pirmoji diena mums prasidėjo pasninku už taiką Sirijoje, o baigėsi Švenčiausiojo adoracija bažnyčioje. Ta diena ir tos valandos man buvo ir prasmingiausios, ir skaudžiausios, nes visą naktį (nuo 24.00 iki 5.00 ryto) su Jėzumi mūsų bažnyčioje buvo viso labo 2 žmonės.
Šiluvos atlaidai pareikalavo iš mūsų šeimos ištvermės ir atsidavimo bendram bažnyčios reikalui. Dėl šio pasiaukojimo buvome dosniai apdovanoti, nes 12-tą dieną buvo operuojama mūsų dukra ir operacija praėjo sėkmingai, be komplikacijų.
Operacijos dieną, išlydėjusi Arūną su arbata, kava ir koše, išvažiavau pas dukrą į Vilniaus ligoninę. Aš meldžiausi prie jos lovos, o Arūnas – Šiluvoje, dalindamas arbatą.
Paskutinę dieną dar norėjau važiuoti su Arūnu – pagal sąrašą buvo viena laisva vieta. Bet atvažiavus į parapiją, išaiškėjo, kad viena moteris užsirašė iš vakaro. Taip aš likau Jonavoje. Prarijusi „karčią piliulę“, nuėjau į koplytėlę ir pamačiau, kad yra laisvos adoracijos valandos. Taip ir užsibaigė mano šilinės atlaidai kaip ir prasidėjo – Švenčiausiojo adoracija.
Vanda Jančiauskienė
