Jonavos šv. apašt. Jokūbo parapijoje naujai suremontuota nuolatinė Švč. Sakramento adoracijos koplytėlė vėl laukia apsilankančiųjų. Smalsu, kokie pokyčiai? Esi kviečiamas ateiti, pamatyti, susitikti su ten laukiančiu Jėzumi!
Ypatingai reikalingi asmenys, kurie galėtų skirti šiek tiek savo laiko adoracijai kolpytėlėje. Kviečiame kreiptis į Vandą Jančiauskienę arba ateiti į koplytėlę užsirašyti galimą laiką.
O kad būtų drąsiau, dalinamės pokalbiu su Vanda ir Arūnu.
O kaip dažnai aš ateinu į pasimatymą su Dievu?
Susitinku su Arūnu ir Vanda tiesiog pasikalbėti apie jų šeimos išgyvenamą patirtį adoracijos koplytėlėje.
Vos tik pradėjus kalbėti, domiuosi, koks yra tas kelias iki koplytėlės. Tikriausiai daug, kas iš parapijos puikiai žino, kad parapijos
namuose yra tokia vieta, bet iš kur įgyti drąsos užeiti? Vanda tik šypteli ir ištaria, kad jos kelias buvo Vanda Driukienė. Žmogus, kuris paskatino imtis šios tarnystės, pradžioje pradėjo tik kaip atsarginiai žmonės, tačiau vėliau prisiėmė nuolatinį įsipareigojimą. Šalimais šypsosi Arūnas, kuris kartu su žmona pradėjęs eiti į bažnyčią, vėliau į Alfa kursus, galiausiai į adoracijos koplytėlę. Sunku tą kelią ir apibūdinti, bet Arūnas drąsiai dalinasi savo vyrišku suvokimu, kad bebūnant naktį maldoje atėjo suvokimas, kad Jonavoje dauguma miega, kažkas užsiima kažkokia veikla, bet jis budi maldoje, tarytum apsauga. Jis, paprastas žmogus, gali prisidėti prie didesnio gėrio. Ir tame nėra puikybės, tik tarnystė. Su džiaugsmu galima kalbėti apie tai, kad adoruoti yra galimybė, suteikta malonė, tai nėra tik paprasta pareiga ir primesta veikla. Mes dažnai patys klystame kviesdami žmones, nes reikia, bet čia juk yra unikali proga, budėti maldoje, ne tik už save, bet ir už šalia esančius, už miestą.
Domiuosi, ką reiškia adoruoti, kai Dievas yra taip arti, kai Jo akivaizdoje reikia išbūti. Vanda ramiai ir paprastai atsako, kad mes juk nuolatos esame jo akivaizdoje ir ta pati pagarba turi būti visur, nes mes nuolatos matomi, tiesiog adoracijos koplyčioje yra artumas ir jis nėra sunkus. Arūnas svarsto ar yra skirtumas tarp to, kur mes būname įprastai ir adoracijos koplytėlės. Ir vis dėl to, tas artumo santykis ir buvimas visai greta turi savotišką jausmą, štai, kai reikia degančias žvakes sutvarkyti, juk su didele pagarba ir nuolankumu priklaupi visai šalimais. Esi greta, savo akių lygyje esi prie Švenčiausiojo Sakramento, lyg ir nedrąsu, bet tuo pačiu gera būti šalia. Išdiskutuojame, kad Dievas mėgsta žmonėms duoti iššūkius, Jis atėjo į žemę, gyveno kaip žmogus, numirė kančioje už mus ir prisikėlė, bet negana to jis liko duonoje, amžinai gyvas, šalia. Juk čia iššūkis tai priimti ir nuoširdžiai patikėti.
Kalbėjomės ir apie tai, kodėl žmonėms sunku ryžtis adoracijos įsipareigojimui. Svarstėme, kad tai gali nulemti ir labai praktiški dalykai, kaip suderinti savo gyvenimą: darbą, poilsį ir tiesiog natūraliai gaunasi, kad žmonėms sunku atrasti savo kasdienybėje laiko. Bet tikriausiai sunkiausia tai, kad žmonės tiki, bet nepraktikuoja. Arūnas dalinasi ir tuo, kad įsipareigoti adoruoti nakčiai yra didelis iššūkis, ne tik dvasiškai, bet ir fiziniam kūnui, o šiandien žmogus su įsipareigojimu yra gan atsargus, pasaugantis save. Bet svarbiausia reikia suprasti viso to reikšmę, savo tikėjimo praktikavimo prasmę, kad mes nebandytume savo tikėjimo padaryti sau patogaus.
Arūnas samprotauja, kad visa tai yra tikėjimas, ne žinojimas, bet tikėjimas ir mums pirmiausia reikia pačiam įtikėti. Suvokti, kad mes esame laisvi pasirinkti, juk jei Dievas norėtų mus valdyti, jis tai atliktų be didelių sunkumų, bet jis kviečia kiekvieną savaip, o atsiliepti jau yra mūsų reikalas. Galimai trūksta asmeninio liudijimo, jei mes pažiūrėtume liudijimų sąsiuvinį, suprastume, kokios malonės ateina tuo laiku žmonėms.
Tai koks galėtų būti tas kelias ir iš kur gauti drąsos ateiti. Vanda dalinasi, kad tai Dievo malonės ženklas, kuris turi ateiti su supratimu
, kad tai yra labai svarbu, kad tame yra santykis ir ryšys su pačiu Kūrėju. Arūnas tik papildo, kad reikia gyvo tikėjimo, svarbu suvokti, kad Dievas yra gyvas ir adoracija prie Švenčiausiojo Sakramento tai vienas iš elementų, kaip išgyventi gyvąjį tikėjimą. Tuo pačiu gyvąja tikėjimui itin svarbu mažosios bendruomenės, buvimas vieni su kitais maldoje ir bendrystėje ir apie tai kalbama vis garsiau, apie tai prabyla popiežiai, būti mažosiose bendruomenėse ir suprasti, kad mes nežinome, kada bus paskutinė diena, tad darykime, ką galime geriausio jau šiandien.
Vanda šiltai kalba apie tai, kad viskas sukasi apie meilę, taip, kaip mes mylime šalia esančius žmones, einame su jais į susitikimus pasimatymus, taip mylėdami Dievą, mes turėtume pagalvoti, o kaip dažnai aš ateinu į pasimatymą su Dievu? O ar mes pasakome, kad mes jį mylime? O ar mes padėkojame Dievui už meilę? Kaip mes savo širdis pateikiame savo sutuoktiniui, taip mes savo širdį turime patikėti ir Dievui, kuris yra, buvo ir bus.
Arūnas tik padrąsina, kad Dievas veikia savaip, kad jis turi savo kelius, kuriais veda kiekvieną, niekas nevyksta greitai, bet reikia atliepti į kvietimą. Sugebėti pasitikėti, nes Dievas niekada nenuvils. Turėkime gyvą liudijimą, gyvą tikėjimą, gyvą meilę. Ateikime, priimkime šią malonę asmeniniam pasimatymui.
Dėkojame Arūnui ir Vandai už gyvą tikėjimą ir pasimatymus su Dievu, kuriuose jie apgaubia malda ir mus visus ramiai miegančius visame Jonavos mieste ir dar toliau, nes meilė beribė.
Milita Žičkutė-Lindžienė
