Vyskupas Kęstutis Kėvalas kartu su kun. Artūru Kazlausku atvyko 11.50 į Jonavos šv. apašt. Jokūbo parapiją, kur juos pasitiko klebonas kun. Audrius ir patarnautojai, jie iškilmingai įžengė į bažnyčią. Klebonas kun. Audrius perskaitė veiklos ataskaitą pristatydamas parapijos situaciją. Vėliau buvo aukojamos šv. Mišios.
Keletas minčių iš vyskupo Kęstučio homilijos:
Šiandienos Evangelija prasideda žodžiais „Jėzus ryžtingai nukreipė savo veidą į Jeruzalę“ (Lk 9, 51). Reikia prisiminti, kad šis ryžtingas apsisprendimas įvyksta po Jėzaus maldos ir atsimainymo ant Taboro kalno, kur įvyko susitikimas su Moze ir Eliju, apie kurį šiandien užsimena pirmasis skaitinys.
Nors ir buvo išsiųsti pasiuntiniai ir paruošta Samarijos apylinkėse vieta apsistoti, šio krašto gyventojai nesutiko Jėzaus ir jo bendrakeleivių priimti. Jo mokiniai Jokūbas ir Jonas pasiūlė išeitį: „Viešpatie, jei nori, mes liepsime ugniai kristi iš dangaus ir juos sunaikinti!“ (Lk 9, 54). Tai žmogiška reakcija. Jėzus dėl to mokinius įspėja. Jis juos sustabdo. Jis nepalaiko keršto minties.
Gal būt prisimenate skaitinį apie Eliją, kuris taip pat šaukėsi ugnies iš dangaus, kuri nusileidusi apėmė Dievui paruoštas atnašas. Šitas stebuklas buvo skirtas parodyti Dievo galybę prieš Baalo dievus, taip pranašui Elijui laimint prieš Baalo dievų garbintojus, bet kaip žinome iš pasakojimo, tai pranašui Elijui gerai nesibaigė. Karalienė Jezabelė dar labiau supyko ir sumanė pašalinti Eliją. Jis turėjo pasitraukti į kalnus ir ten meldė sau mirties. Rašto mintis, kad tokie dalykai neveikia, norint pakeisti kitų žmonių mąstymą. Niekas nepriima įsitikinimų primestų jėga. Kažkada buvo priekaištauta Amerikos prezidentui Abraomui Linkolnui, kad jis per daug terliojasi su savo priešais užuot juos sunaikinęs. Linkolno atsakymas buvo toks: „Ar aš nenaikinu savo priešų, kai paverčiu juos savo draugais?“.
Jėzaus kelionė į Jeruzalę nebuvo turistinė. Tai buvo rizikinga ir pavojinga kelionė, nes driekėsi per nesvetingą kraštą Samariją, kurį Jėzus pasirinko ne apeiti, kaip įprasta buvo keliaujantiems į Jeruzalę, bet eiti per jį sutinkant žmones, o gal būt ir dėl to, kad pamokytų mokinius, kaip mylėti tuos, kurie nėra draugiški.
Pastarųjų dienų pagrindinė informacija žiniasklaidoje, Britanijos apsisprendimas išstoti iš Europos Sąjungos. Čia gali būti panaši reakcija, kaip tų Jėzaus mokinių – nenorite ir nereikia. Tačiau ne tokia yra Jėzaus nuotaika. Negalima pagieža ar blogiu atsakyti. Negalima teisti. Juk gali būti, kad ir pati Europos Sąjunga seniai nebesiklausė Britanijos ir bandė vienybę įvesti kontrole, bet ne tarpusavio susitarimu.
Tačiau mums pirmasis skaitinys primena ir kitą paralelę su šiandienos Evangelija. Štai vienas žmogus tarė, aš seksiu paskui tave, Viešpatie, bet leisk man pirmiau atsisveikinti su namiškiais. Jėzus tam pasakė: „Nė vienas, kuris prideda ranką prie arklo ir žvalgosi atgal, netinka Dievo karalystei“ (Lk 9, 62). Eliša prisiima pranašo tarnystę: „ Tada jis viską paliko, sekė Eliją ir tapo jo tarnu“, tačiau Elijas suteikė galimybę eiti atsisveikinti, kai Jėzus reikalauja viską palikti ir sekti jį radikaliai. Prisimenu ir pats, kai dar svarsčiau dėl savojo pašaukimo ir savo abejones išsakiau klebonui, jis man pasakė šį sakinį, kad nė vienas, kuris prideda ranką prie arklo ir žvalgosi atgal, netinka Dievo karalystei, tada man labai užsifiksavo žodis netinka. O kas tada tinka Dievo karalystei?
Jėzaus malda ant Taboro kalno jį patį sustiprina atsakyti Dievo valiai be kompromisų, čia ir dabar, nelaukiant kito momento ar galimybės. Nes laikas veikti gali būti prarastas.
Dažnas iš mūsų sergame atidėliojimo liga. Ką gali padaryti rytoj, nedaryk šiandien. Tačiau, tai yra mūsų laimės praradimas. Mūsų pašaukimo ir gyvenimo skonio praradimas. Žmogus turi mokėti atidėti malonumą. Man tarsi malonu dabar nieko nedaryti, tačiau reikia ugdyti sugebėjimą kasdieninį kryžių prisiimti šiandien. Galima pateikti studentų pavyzdį, kai metai iš metų studentai žada padaryti namų darbus dar spalio mėnesį, o kada jie būna padaromi? Kokios penkios dienos po galutinės namų darbų atidavimo datos, tada kai verčiasi per galvą, daro sirgdami ir per jėgą, vietoj to, kad ramiai padarytų tinkamu metu, taip jie praranda laimę, kai darbas yra įveikiamas ir padaromas laiku ir ateina malonumas.
Gyvenimas kartu su Jėzumi nežada saugumo, tačiau žada tikrumą. Jėzaus sekimas turi savo kainą. Turi palikti viską, kad tavo gyvenime Dievas būtų nr. 1. Kai Dievas yra pirmoje vietoje, tada visi kiti dalykai yra savo vietose. Neprisirišti ir nieko neturėti kelionėje, atrodo, tikrai labai nesaugu. Tačiau taip Jėzaus mokinys yra mokomas būti atviras ir savo saugumą sudėti į Dievo rankas. Žmogus savo saugumą dažnai sutelkia į gyvenimo turtų ar kokių nuopelnų ir prestižo kaupimą. Labai svarbu suprasti, kad turtas nors ir gali padėti, jis galutinio saugumo mums negarantuoja. Atvirkščiai nukreipia mano dėmesį, laiką ir energiją tiems dalykams, kurie yra laikini ir praeinantys.
Jėzui reikia, jog jo mokiniai žiūrėtų pirmyn ir skelbtų bei kurtų Dievo karalystę, tačiau jis tai turi daryti su kantrybe, ne siųsdamas prakeiksmų ugnį į žmones, kurie nepriima žinios, bet su kantrybe. Juk sekimas Kristumi negali būti primestas. Jo mokslo priėmimas privalo būti laisvas ir valingas aktas. Kristus atėjo nešti laisvės, ne prievartos ir ne baimės.
Krikščioniška laisvė, tai pirmiausia laisvė nuo nuodėmės ir savimeilės ir užsidarymo savyje, o tai reiškia be keršto, teisimo ar noro kontroliuoti. Čia laisvė suprantama, kaip išėjimas iš savęs link kito. Tai laisvė būti gailestingam ir tarnauti kitiems, laisvė pasirinkti savo pašaukimą šiame tarnavime. Krikščionio jėga yra laisvas apsisprendimas priimti Kristų ir sekti jį liekant ištikimu. Krikščionis turi nešti ne keršto ugnį, bet atleidimo meilę.
Į kur yra atkreiptas mūsų veidas? Į kur yra atkreiptas šv. apašt. Jokūbo parapijos veidas? Šioje parapijoje vyksta dalykas, kuris nevyksta nei vienoje Kauno arkivyskupijos parapijoje šiuo metu – tai nuolatinė Švč. Sakramento adoracijos malda. Tai tas Taboro kalnas ant kurio yra sustiprinami žmonės. Antradienį būdamas vizitacijoje ir klausydamasis, kiek daug vyksta parapijoje ir kiek yra aktyvių žmonių, matau daug šios maldos vaisų. Išgirskite kvietimą pabūti su Jėzumi bent valandą. Būkite šių vaisių puoselėtojai mūsų arkivyskupijoje šiais ypatingais metais ir ateities dienomis, kreipdami savo veidą link Jėzaus mums palikto meilės, gailestingumo ir atleidimo pavyzdžio.
(Iš vyskupo Kęstučio homilijos)
Po šv. Mišių visi rinkosi šventoriuje, kur džiaugsmingai šurmuliavo bendrystėje valgydami ką tik iškeptas dešreles, dalindamiesi savo kasdienybės džiaugsmais.
Milita Žičkutė-Lindžienė
Nuotraukos Andriaus Lindžiaus
