2016 m. gegužės 12 d. Jonavos šv. apaštalo Jokūbo parapijos jaunimas išsiruošė į kasmetinį Sekminių žygį, daugiau nei 100 km pėsčiomis iš Jonavos į Šiluvą.
Šis žygis jau tapo tradicija ir sutraukia ne pirmus metus einančius savanorius, kurie puikiai suprasdami Kelio teikiamus sunkumus ir palaiminimus leidžiasi lydėti jaunuolius į kelionę, kurios pabaigoje, Šiluvoje, suteikiamas Sutvirtinimo sakramentas. 
Pirmoji diena buvo itin dosni saulės šiluma. Arti 50 žygiuojančių patraukė iš Jonavos šv. apaštalo Jokūbo bažnyčios šventoriaus link pirmosios dienos ėjimo tikslo – Labūnavos. Pirmąją dieną yra daug krykštaujančio džiaugsmo, nes visi pailsėję ir su įdomumu leidžiasi į šį nuotykį.
Savose kuprinėse nešdamiesi ik svarbiausius ir būtiniausius higienos ir aprangos atributus, o visa kita patikėdami į Kūrėjo rankas. Pakeliui iš gyventojų prašoma pasidalinti maistu. Šis prašymas sutinkamas labai įvairiai – vieni džiaugiasi matydami jaunus 
žmones einančius su tikėjimu ir ne tik pasidalina turimu maistu, bet palydi padrąsinančiu žodžiu ir šypsena; štai kiti nepatikliai klausia, o kodėl vaikai ne mokykloje ir čia bastosi; treti kiek grubokai atkerta, kad patys neturi, kuo dalintis; dar kiti su džiaugsmo ašaromis dalinasi savo gyvenimo kasdienybės akimirkomis ir dalinasi tuo, ką turi; yra tokių, kurie su tokiu džiaugsmu priima svečius ir dėkoja Dievui už aplankymą, nes pastaruoju metu gyvena savoje ligos vienatvėje. Tikriausiai net neišvardinsiu visų tų unikalių ir savitų susitikimų akimirkų, kurias einantys keliu ir gyvenantys šalia šio kelio išgyvena, tai – bendrystės ir Dievo gailestingumo akimirkos, už kurias visą kelią meldžiamasi, dėkojant Dievui už sutiktus žmones, jų dosnumą ir meldžiant kiekvienam Dievo malonių. Ir šioje maldoje visai nesvarbu, kaip buvo priimti – su šypsena ar kartėliu, nes kiekvienas susitikimas savaip brangus ir reikšmingas.
Pirmoji diena buvo užbaigiama Labūnavoje, kurioje keliaujančius Jonavos piligrimus pasitiko Labūnavos pagrindinės mokyklos bendruomenė, kuri suteikė ne tik stogą virš galvos, bet vakare vaišino itin skaniais pyragėliais ir sultiniu, o ryte pasitiko karšta garuojančia koše.
Dalis piligrimų atrado nakvynę pas vietinius gyventojus, kurie priėmė keliaujančius ir dalinosi savo namų šiluma ir jaukumu. Likę piligrimai nakvojo mokyklos salėje. Tai tam tikras patyrimas, kuris ypatingai reikalauja bendruomeninio suvokimo, kai reikia elgtis labai tyliai, nes salėje viskas aidi ir galvoti ne tik apie save, bet ir šalia besiilsinčio ramybę. Pirmoje dienoje yra daug energijos ir užmigti nėra taip paprasta, tad turėjome nuotykį – kaip užmigti.
Taip pat po pirmos dienos buvo gausiai skaičiuojamos nutrintos kojos ir atsiradusios kelio bendražygės – pūslės. Tai dalis kelio, ką reikia priimti, kaip vieną iš neatsiejamų dalių ir visai to nesibaiminti. Tikriausiai nėra tikslo slėpti, kad kelyje yra skausmo ir kančios akimirkų, kur keliaujantys turi progą savo viduje susitikti su kantrybe ir ištverme. Šis susitikimas nėra paprastas, tačiau šiame kelyje tai įveikiama su malda ir pasitikėjimu.
A
ntroji diena prasidėjusi nuo pusryčių ir bendro palaiminimo Labūnavos pagrindinės mokyklos bendruomenei, kuri su rūpesčiu ir meile priėmė ir patikėjo savosios mokyklos prieglobstį. Vėliau sekė vėl kelias ir vienas iš iššūkių persikelti per upę, tam pasitelkta valtis, kai klebonas kun. Audrius saugiai perplukdino visus į kitą pusę, kurioje kelias toliau tęsėsi.
Antroje dienoje daugiau ramybės ir pajaučiamas kelio patyrimas, tačiau diena tęsiama panašiu ritmu – ėjimas, malda, maisto prašymas ir pietūs, paskui vėl ėjimas. Kiekvienas piligrimas čia rastų savo nepakartojamų ir unikalių istorijų apie tai, kaip jis išgyveno šį kelią.
Antroji diena ėjimo diena baigėsi Pajieslio miestelyje. Atkeliavus į miestelį pirmiausia ateita į Pajieslio Švč. Mergelės Marijos, Liūdinčiųjų Guodėjos bažnyčią, kur piligrimus lydintis klebonas kun. Audrius aukojo šv. Mišias. Tai ypatingas išgyventas laikas, kai po dviejų ėjimo dienų visų žvilgsnis kreipiamas į Dievą ir švenčiama liturgija, kuri buvo aps
čiai kupina nuoširdžios vilnijančios giesmės, ramybės, bendros maldos ir nuolankaus dalyvavimo. Vėliau buvome priimti Pajieslio daugiafunkciniame centre, kur buvome vaišinami vakariene ir gavome nakvynei vietą. Didžioji dalis piligrimų atrado nakvynės vietą pas svetingus vietinius gyventojus, kurie ne pirmus metus priima keliaujančius jaunuolius ir dalinasi savo kasdienybės džiaugsmais ir gyvenimu. Tai nuostabaus susitikimo laikas ir kai jie ryte atlydi jaunuolius vėl išleisdami į kelią, jaučiama, kad palydi ne svetimą, bet savą ir artimą jiems tapusį piligrimą.
Leisdamiesi į trečiosios dienos kelią, kuris buvo pažymėtas iš dangaus laiminančiu lietumi pirmiausia laiminome Pajieslio daugiafunkcinio centro bendruomenės žmones, kurie su rūpesčiu ir globa ne pirmus metus glaudžia pas save atkeliaujančius. 
Vėliau prieš kelionę bažnyčioje meldėmės dėkodami už žmones, jų svetingumą ir už galimybę būti šiame kelyje.
Trečioji diena savyje talpino itin daug ištvermės reikalaujančius kilometrus, kurie buvo pažymėti nuolat iš dangaus krintančio lietaus. Bet piligrimai kantriai ir su užsispyrimu metras po metro įveikinėjo savo kelio kilometrus. Iki kol atvyko, tiesa, visi šlapi, kiek sužvarbę, tylūs ir ramūs į Betygalos kultūros centrą, kur galėjo sausai atsisėsti po stogu ir dieną užbaigti bendra gegužinės malda, su padėka ir su maldavimu – stiprybės.
Paskui sekė dar vienas iššūkis per pliaupiantį lietų ieškoti šiltų ir sausų namų, kuriuose galėtų prisiglausti. Nors Betygalos miestelis nėra didelis, tačiau draugiški ir svetingi jo gyventojai po savo namų stogu priėmė visus iki vieno keliaujančius keliu piligrimus. Tariame didelį ir nuoširdų ačiū, Betygalos gyventojams, kurie savo gailestingumu apgaubė po sunkios ir šlapios dienos atkeliavusius jaunuolius, juos pamaitino, sustiprino ir išleido į kelią.
