Dauguma dienos centro vaikų nebuvo zoologijos sode, todėl ne vienas, vykdamas autobusiuku į Kauną, džiaugėsi ir šaukė, pamatę laukuose besiganančią karvę ar arklį. Ką jau bekalbėti apie ištisą virtinę įvairių gyvūnų!!!
Vaikai klegėjo ir džiaugėsi, kad Kaune buvo nuostabus, saulėtas oras, važinėja nauji, žali troleibusai, kad daug mašinų ir žmonių…
Nusipirkę bilietus ir įėję i zoologijos sodą, vaikai pasklido kaip žirniai iš maišo – norėjo viska iškart pamatyti. Teko tramdyti, surinkti į vieną gruę ir eiti visiems kartu viena kryptim, nuosekliai ir iš lėto. Smagu ir gera buvo žiūrėti, kaip jie viskuo džiaugėsi: kupranugariu, lapėm, žaidžiančiom meškom, ruoniu, beždžionėm ir t.t. Netgi už rankovės ne kartą tampė, kad greičiau pamatyčiau tai, ką jie su nuostaba regėjo… Garsiai visi žadinom miegantį „Liūtą karalių”, bet nusivylę ėjome į šoną – miegojo kaip užmuštas. Kalbinom pelikanus, žuveles, baisias gyvates… Buvo smagu ir nuostabu.
Po dideliu įspūdžių zoologijos sode, visi važiavome pietauti ir kartu aplankyti Žaliakalnio vaikų dienos centrą. Mus džiaugsmingai sutiko vaikai ir vienuolės. Kol buvo gaminami pietūs, lauke sužaidėme keletą smagių žaidimų, tačiau kojos jau sunkiai vilkosi iš nuovargio, tačiau jis greitai išsisklaidė, skaniai papietavus.
Apžiūrėjome sesių pranciškonių vienuolyną, trumpai pasimeldėm ir įšokom autobusiukan. Buvo metas namo… Taip pavargome, kad keletas vaikų kelionėje spėjo dar ir saldžiai numigti. Šia smagią kelionę vaikai užmirš dar negreit.
sesė Loreta
