SAVAITĖS ŠVENTASIS

Cecilija, mergelė kankinė

III a.

Minima lapkričio 22

Lot.: Caecilia, Cecilia; pranc.: Cécile; isp.: Cecilia, Cecily; vok.: Cäcilia, Cilli, Zilli.

Cecilija krikščionių šventoji kankinė, manoma gyvenusi II ar III a. Šv. Cecilijos bazilika Tratevere netoli Romos (dabar Romos priemiestis) buvo pastatyta labai anksti jos rūmų vietoje ir turi šventosios relikvijų, kurios laikomos tikromis. Iš VI a. išlikęs istoriškai  nepatvirtintas jos gyvenimo ir kankinystės aprašymas. Pasak jo, Cecilija, nuo mažens auklėta krikščioniška dvasia, davusi skaistybės įžadus ir po vedybų pasiūliusi savo vyrui Valerijui skaistų gyvenimo būdą. Jis sutikęs su ta sąlyga, jeigu jam bus leista pamatyti angelą, kuris, kaip žinojo, saugojęs žmoną. Po kurio laiko pasirodęs angelas vainikavęs jų galvas rožių ir lelijų vainikais, todėl kartais šios gėlės yra Cecilijos atributas. Valerijonas paprašė angelą malonės atversti brolį Tiburcijų, ir šiam atsivertus jiedu ėmėsi laidoti persekiojimo aukas. Jų darbui iškilus aikštėn, broliai buvo suimti ir nukirsdinti. Cecilija sudėjo brolių kūnus į sarkofagą, bet pati buvo suimta ir pasmerkta sudeginti. Kita versija sako, kad ji buvo nuteista mirti uždusinant pirtyje garais arba verdančio aliejaus katile. Tačiau po kankinimų Cecilija likusi gyva. Ugnis jos nelietė, ir budelis triskart kirto kalaviju jai per kaklą. Trys kalavijo kirčiai tiktai sužeidę jos kaklą, ir ji išgyvenusi dar tris dienas, per kurias spėjusi išdalyti visą savo turtą pavargėliams, ir paprašė popiežiaus Urbono jos name įrengti bažnyčią. Pagaliau popiežius ją palaidojo.

Pagal šiuos pasakojimus ankstyvojo renesanso tapytojai sukūrė daug įvairių paveikslų. Kaip muzikos globėja Cecilija tuo metu nebuvo žinoma, todėl šios temos iki XV a. dailėje ir nėra. Muzikos globėjos vaidmuo kilęs iš kankinystės istorijos, kurioje sakoma, kad ruošiantis vestuvėms de cantantibus organis, in corde suo soli Domini decantabat (grojant vargonams, Cecilija širdyje giedojo tik  Dievui). Pirmoji antifona, giedama per jos šventę skamba taip: Cantantibus organis, Caecilia Domino decantabat dicens: Fiat cor meum immaculatum ut non confundar ( grojant vargonams, Cecilija giedojo Dievui, sakydama: telieka mano širdis skaisti, kad nebūčiau sugėdinta).   

Cecilija laikoma dainininkų, muzikų, vargonininkų, choristų globėja. XVI a. dailininkai Ceciliją vaizdavo su nešiojamais – portatyviniais vargonais. Vėliau išnykus portatyviniams vargonams, šventoji vaizduojama grojanti klavikordu, liutnia, ar kitu instrumentu – (muzikos instrumentai yra pagrindinis šv. Cecilijos atributas). Jais retkarčiais groja ir Ceciliją lydi angelas ar angelai. Kartais paveiksluose išryškinama idėja, kad žemiški instrumentai netinka dangiškai muzikai, tuomet Cecilija stumia juos nuo savęs, arba jie guli ant žemės sulaužyti, o šalia gieda angelų choras.

Pagal tradiciją šv. Ceciliją palaidojo popiežius Urbonas, o vėliau jos kūną surado popiežius Paskalis I (817 – 824): jam pasirodžiusi šventoji pasakė, kur jos relikvijos. Popiežius jas perkėlė į Cecilijai skirtą bažnyčią, o galva buvo įdėta į urną ir vėliau perkelta į Keturių vainikuotų šventųjų bažnyčią.

1599 metais atlikus tyrimą palaikai buvo atpažinti; šventosios kūnas rastas nesudūlėjęs, gulintis ant šono. Klemento VIII užsakymu Stefanas Madernas sukūrė tą sceną vaizduojančią skulptūrą.

 Paruošė Šv. Jokūbo parapijos vargonininkas Egidijus Obrikis