Mylimieji,
Kreipiamės į Jus, norėdami pasidalinti mintimis apie artėjančias Visų šventųjų bei Vėlinių šventes. Neatsitiktinai jos švenčiamos rudenį – kai net ir pati gamta mus skatina susimąstyti apie gyvenimo laikinumą ir amžinybę. Pilkėjant medžiams, lyjant lietui ir trumpėjant dienai, vis dažniau prisimename ir tuos, su kuriais savo gyvenimo kelionėje keliavome. Su vienais ilgiau, su kitais trumpiau, su kai kuriais artimiau, o su kitais – vos žvilgsniu susilietėme. Tačiau jie visi, tarsi audinio gijos, įpinti mūsų kiekvieno gyvenimo drobėje.
Kokia gi čia šventė – mirusiųjų diena – kai sukyla ilgesys, išnyra prisiminimai ir kartais net skausmas širdį suspaudžia? Rodos, tokios šventės net švęsti nesinorėtų…. O vis dėlto – šventė. Mirusiųjų nueito gyvenimo pagerbimo, savojo gyvenimo apmąstymo, atleidimo prašymo ir suteikimo, gyvųjų, esančių šalia įvertinimo, maldos dovanojimo šventė.Tomis dienomis tarsi visi, tiek dar čia esantys, tiek išėjusieji, esame kartu.
Įpratome per šventes skubėti ir nespėti pabūti čia ir dabar, pasimėgaujant vieninteliu gyvenimu. Įpratome prie šurmulio, kuris atitolina nuo ramybės ir pusiausvyros. Įpratome prie pirkimo, akcijų ir išpardavimų. Tačiau tiems, kurie išėjo anksčiau už mus, viso šito nebereikia. Kai mylime žmogų – rūpinamės jo poreikiais. Mums rūpi, kas jam reikalinga,ko jam trūksta, ko jis stokoja. Kas reikalinga jau išėjusiems mylimiesiems, ką mes gyvieji galime jiems duoti? Maldą. Vien tai, kas perskrodžia materiją, kas įveikia laiko ir erdvės dimesijas, kas gali sujungti sielą su sliela ir su Dievu. Maldą. Būtent ją, nes tik ji dar reikalinga mūsų mirusiųjų sieloms. Padovanokite jiems šią dovaną, melsdamiesi prie jų kapų, namuose, savo vidinėje tyloje, bažnyčiose.
Katalikų Bažnyčia Vėlinėms skiria net visą oktavą – aštuonias maldos už mirusiuosius dienas. Tomis dienomis ir šv. Mišiose ypatingas dėmesys skiriamas mirusiųjų sieloms. Tai ir proga gauti visuotinius arba dalinius atlaidus sau arba mirusiajam. Žinoma, tam reikia dalyvauti šv. Mišiose, atlikti išpažintį (nes reikalingas susilaikymas nuo nuodėmių), priimti šv. Komuniją (ją mintimis ir sielos troškimu galite pasidalinti su mirusiaisias), aplankyti kapus, melstis už mirusiuosius ir Popiežiaus intecija. Prašydami Dievo atleidimo, nepamirškime dovanoti atleidimą tiems, kurių jau nebėra tarp mūsų. Žinoma, tai gali būti gana sunku ir skaudu, nes gali iškilti sunkūs praeities prisiminimai. Be to, mūsų krašte gajus posakis „apie mirusįjį gerai arba nieko“, tarsi užritina akmenį ant mūsų sielų žaizdų. Tačiau norint, kad šios žaizdos gytų, akmenį reikia nuritinti. Išmokime būti tiesoje su savimi ir kitais. Kiekvienas turime teisę pripažinti sau, kad praeityje išgyvenome skaudžių akimirkų, kurias sukėlė tie, kurie mums nebegali ištarti „atleisk“. Ir kiekvienas turime galimybę, ypač per šias šventes šį atleidimą dovanoti, taip padėdami ir sau, atgaudami vidinę ramybę. Žinoma, visiškai atleisti yra sunku, tai – ilgas procesas, kartais trunkantis net visą gyvenimą, tačiau gydantis ir apvalantis sielą. Galiausiai nepamirškime maldoje prašyti atleidimo tų, kurių jau nebėra šalia. Juk atleidimas – mūsų – krikščionių tikėjimo šerdis, kurioje dalyvauja pats Viešpats. „Atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams“ – skaudi, bet tikra ir mus palaikanti maldos dalis.Teisdami mes esame žmogiški, atleisdami tampame dieviški.
Graži lietuvių tradicija puošti kapus gėlėmis ir žvakėmis. Per šias šventes kapinės atrodo išties įspūdingai. Tačiau ar tai nėra daugiau reikalinga mums – gyviesiems, nes mūsų mirusieji jau „regi tai, ko akis neregėjo, girdi tai, ko ausis negirdėjo, kas žmogui net į mintį neatėjo“ (pgl.1Kor. 2,9). Puoškime kapus sąmoningai, klausdami savęs – kodėl tai darau? Ar iš meilės mirusiajam, ar dėl konkurencijos su gretimo kapo papuošimu, ar dėl to, kad kiti giminės pagirtų ir slaptomis pavydėtų, ar tiesiog todėl, kad visi taip daro? Atsakymas tegul lieka kiekvieno širdyje, tačiau jis tegul būna tikras.
Kai degame žvakelę ant kapo, stabtelėkime ir geriau įsižiūrėkime į jos šviesą, prisimindami savo Krikšto žvakę. Daugelis jos jau tikriausiai nebeturime, tačiau ji buvo visiems laikams simboliškai įžiebta, primenant, kad Kristus – pasaulio Šviesa, atėjo į mūsų gyvenimą. Neatsitiktinai mirusiųjų diena pradedama minėti Visų šventųjų dienos išvakarėse. Šią dieną minime „tylius“, mums nežinomus ypatingus žmones, kurie savo gyvenimu švietė Kristaus šviesą, o dabar mus gyvuosius užtaria Jo Akivaizdoje.
Vėlinių išvakarėse tikriausiai daugelis eisime tiesiog pasivaikščioti po kapines. Tie nesuskaičiuojami būriai liepsnelių tiesiog traukte traukia ateiti pažiūrėti ir nurimti. Linkime, kad su šių žvakių liepsna, malda ir ramybe širdyje Jūsų gyvenime nušvistų amžina Kristaus šviesa.
Ses. Simona Karaškaitė
