Lapkričio 27 dieną, Švento Tėvo Benedikto XVI raginimu visą pasaulį jungtis į maldos Vigiliją už negimusią žmogišką gyvybę, po vakaro Šv. Mišių mūsų bažnyčios bendruomenė neišsiskirstė. Prie išstatyto Švč. Sakramento visos parapijos maldos grupės ir grupelės ir tikintieji suklupo maldai Dievo artumoje bei apmąstymams tyloje.
Ši visuotinė maldos akcija – kaip viltingas sielų šauksmas į Viešpatį, kaip permaldavimas už visą pasaulį, kaip atgaila.
Ach, kaip norisi kalbėti šių laikų sužvarbusiam žmogui nuo nemeilės, pasidavusiam vartotojiškumui, kada viskas yra remiama emocijomis, matuojama žodžiais „turėti“, o sąvoka „būti“ nelabai ką ir bereiškia. Norisi prabilti ypatingai jaunam žmogui:“ Nebijokite mylėti, dalintis, rizikuoti, tikėkite, kad Dievas yra visa ko Davėjas. Jis neapleis, o rūpinsis mumis iki paskutinės akimirkos. Galbūt netenkins mūsų norų ar užgaidų, kurios mums nėra reikalingos, bet tęsės savo pažadą: „Aš būsiu su jumis per visas dienas ir iki pasaulio pabaigos“. Jis bus su jumis ir tada, kai suplazdės nauja gyvybė po širdimi, o protas kuždės: “Esi bedarbė, kuo maitinsi, niekada neišbrisi iš vargo….“ – Neišsigąsk!
Šventajame Rašte net 365 kartus paminėtas žodis „Nebijokite“, o tai reiškia – kiekvienai metų dienai po vieną „Nebijok“. Tik „nepaliauk ieškoti Dievo karalystės, o visa kita bus pridėta“. Pasitikėk Dievo pažadais. Jis juos įvykdo ir niekada neišsigina. Atsiverk Dievui, kuris teikia gyvybę, neatsiskirk nuo vynmedžio, pabūk ta vaisinga šakele, ir tavo vaikai, kaip vynmedžio šakelės, susės apie stalą.
Per moterį ateina gyvybė. Tai ji jos saugotoja ir puoselėtoja.
Moterie, atlik savo šventą pareigą, kad nereiktų likti skolingai gyvenimui ir su atodūsiu braukti ašarą senatvėje: „Nebuvo šalia žmogaus, pabijojau ir išdaviau savo prigimtį“.
Norėtųsi ir tau šiandien ištarti žodį, vyre. Kur tu esi šiandien ir ką veiki? Kokie tavo gyvenimo prioritetai ir kaip leidi laiką? Kodėl tiek nedaug jūsų, vyrų, bažnyčiose? Juk esate pašaukti būti dvasiniais vadovais savo šeimose žmonoms ir vaikams. Kur jūs šiandieną? Kodėl nežadinate savo žmonose Mariją, bet gundančią Ievą? O jūs, moterys, savo vyruose žadinate Adomą, bet ne Juozapą? „atsiskyrę nuo manęs, jūs negalėsite nieko nuveikti“ – sako Jėzus.
Kur taip skubi, šiuolaikini žmogau? Gal jau seniai nebesusėdate prie stalo ir nelaužote duonos, pažvelgdami vienas kitam į akis? Apie ką kalbate prie stalo?
Jaunas žmogau, nesuprastas, neišklausytas ir kenčiantis, užsidėjęs „linksmo žmogaus“ kaukę, paniręs į trankią muziką, ar gyvenantis virtualiame pasaulyje, ateik šiandien su viltimi prie Eucharistinio stalo. Ateik su visais skausmais ir rūpesčiais, toks, koks esi. Tada sustiprėjęs išdrįsi būti savimi, nebijosi prisiimti atsakomybę už save, savo artimą, tavimi galės pasitikėti. Moteris šalia tavęs jausis saugi, nebijos ištarti gyvybei „taip!”.
Gyvybė… Nieko nuostabesnio Dievas nesukūrė už kūdikį, jo pėdutes, akytes, rankutes… Pats kūdikis veikia terapiškai šalia esantį. Nebijokime įsipareigojimų šeimose, bažnyčios bendruomenėje, nebijokime rizikos. Mes neturime ką prarasti.
Vigilijos maldoje skruostu riedėjo ašaros, žvelgiau į Jėzų adoracijos metu. Apsidairiau. Jau 12 valanda nakties. Suskaičiavau – mūsų dvylika. Iškalbingas skaičius. Seselė Pranciška padėkojo ištvermingiausiems. Grįžus į namus, dar skambėjo širdyje kunigo Gintaro Blužo ir seselės Pranciškos giedamos šlovinimo giesmės. Paragavome dangaus – mąstau sekmadienio rytą. Amžinybė jau yra prasidėjusi. Ir mes jau dabar esame imami į Dangų. Dabar, kai širdyje keliskart per dieną priimame apsisprendimus „taip“ arba „ne“. Išdrįskime ištarti gyvybei ir gyvenimui „Taip“!
Vitalija Survilienė
