Piligriminis žygis Jonava – Šiluva
2010 m. gegužės 20 – 23 d.
Gegužės 20 – 23 dienomis su jaunimu pėsčiomis keliavome į Šiluvą. Ten dalis jaunuolių priėmė Sutvirtinimo sakramentą. Keliaudami pas žmones prašėme dėl Dievo meilės maisto ir nakvynės, meldėmės už sutiktus geradarius.
Raimonda Jazokaitė rašė kelionės dienorašį, kuriuo dalijasi su Jumis.
Kiek daug stiprybės mūsų pėdsakai paliko kelyje
Dienoraštis
Pirmoji diena
Gegužės 20
Ryte atsikėliau su nerimu ir baime. Jau kelias dienas prieš žygį visiems draugams kartojau, kaip aš bijau. Atsidūrusi bažnyčios kieme nusiraminau, visi atrodė tokie laisvi, šilti. Net klebono šuo, pasirodo, keliaus su mumis.
Pasidarė įdomu, ar man pasiseks su visais susipažinti ir pabendrauti. Kilo beprotiškai daug klausimų, bet tiesiog neturėjau jėgų lakstyti paskui visas pažįstamas merginas ir pliaukšti liežuviu. Su Aiste gavome užduotį sutikrint, ar visi, kurie ruošiasi priimti Sutvirtinimą, jau atėjo.
Pagaliau pradėjome kelionę, ir Aistės kruopščiai nušveisti batukai susipažino su skaudžia išverstos ir remontuojamos Kauno gatvės kasdienybe. Viskas atrodė šaunu. Mes, išrikiuoti po tris, pradėjome mokintis naują giesmę, kuri ilgainiui visiems įgriso iki gyvo kaulo:
„Dievo armija per pasaulį eina,
Ir sudrebina pragaro vartus,
Laisvė, už kurią sumokėjo kainą,
Jėzus.
Šėtonas kvailys,
mes skelbiam karą jam,
Ir esam pasiruošę mūšiui dideliam…“
Maršruto Jonava – Kurmagala metu turėjome tik vieną stotelę. Šioje kelio atkarpoje nuovargis per daug neišryškėjo. Toliau giedodami, melsdamiesi ir besišnekučiuodami pasiekėme Preišiogalėlę. Čia ir susidūrėme su pirmaisiais nuotykiais.
Pasiskirstėme į tris grupes: besimeldžiantys, ieškantys maisto ir ruošiantys suneštas gėrybes pietums. Į atmintį įstrigo pirmoji moteris, pas kurią su Aiste ėjome prašyti maisto. Ji buvo netikinti, bet, išklausiusi, kur ir kokiu tikslu mes einame, paaukojo mums net keturis trijų litrų talpos stiklainius vandens, duonos, lašinių ir net svogūnų laiškų iš savo daržo! Kita mūsų, prašančių paaukoti maisto, stotelė buvo tolimesnė sodyba. Norint ją pasiekti teko eiti per pievas ir daržų pakraščius. Sodyboje žolę šienavo senukas, kuris mus priėmė labai šiltai, paaukojo maisto, papasakojo beveik visą savo gyvenimo istoriją ir, kai nepatikėjome, kad jam daugiau nei penkiasdešimt metų – parodė savo pasą.
Pietūs, paruošti iš gerų žmonių padovanoto maisto, buvo tokie gausūs, jog neįstengėme pabaigti visų mums paaukotų lašinių – tad teko neštis su savimi. Po pietų prie gausaus mūsų būrio prisijungė Lukas, Tadas bei Egidijus. Būtent tuo metu pagaliau gavau panešti vėliavą! Praėjome Preišiogalą; iš mūsų lūpų skambėjo jau kita giesmė:
„Mes krikščionys katalikai,
Rūpi mums visi dalykai,
Bet viena žinome tikrai:
Mums nerūpi pinigai!”
Pasiekę Vandžiogalą (pirmosios dienos galutinį tikslą) apžiūrėjome bažnyčią. Joje sudomino išlinkusios grindys; melsdamiesi žmonės jomis eina net keliais. Visų džiaugsmui mūsų klebonas Audrius pavaišino ledais! Dar kartą papločiau padėkodama jam už tokią atgaivą po pirmos sunkios dienos! Vėliau dalyvavome Šv. Mišiose. Visi jautėmės labai pavargę, bet, kai prisimenu, kaip jautėmės vėliau, po kelių dienų kelionės, šios dienos nuovargis dabar atrodo nieko vertas.
Po Šv. Mišių kilo sąmyšis: kur ir kaip nakvosime? Nespėjus kilti svarstymų audrai, mes buvome „nukreipti“ į miestelio kultūros namus, kuriuose gavome košės ir atgaivą protui – Vandžiogalos jaunimo grupės spektaklį „Lazda“. Spektaklis nebuvo ilgas, bet sudomino. Atminkite, kad lazda – valdžios simbolis. Žinoma, merginos nebūtų merginos, jei neaptartų, kuris aktorius buvo teatrališkiausias, gražiausias… J
Pagaliau visiems rūpėjęs nakvynės klausimas buvo išspręstas: grupuojamės po kelis ir einame ieškoti patys. Aš, Ieva, Aistė ir Lukas ėjome per miestelį ir svarstėme, kokios taktikos imtis, kad nakvynę nakčiai susirastume… Pamatėme moterį, ravinčią daržą. Užkalbinus ją mums buvo pasiūlyta ponia Petrauskienė, bet, kai pasiekėme jos namus, supratome, jog pavėlavome: čia jau buvo priimti kiti mūsų bendražygiai. Teko grįžti pas tą pačią moterį ir prašytis prieglobsčio jos namuose. Ji mums užleido vieną namo pusę ir gana šiltai priėmė.
Vakare gavome arbatos ir sumuštinių, maloniai pabendravome su šeimininke bei jos vyru. Vėliau trys draugai įsitaisė prieš plazminį televizoriuką, o Raimonda liko kankintis su savo pūslėmis. Po keliolikos minučių jau visi žiūrėjome serialus per TV 3. Miegas mus pasitiko labai lėtu tempu…
Antroji diena
Gegužės 21
Ryte rinkomės prie bažnyčios ir valgėme suneštinius pusryčius. Dauguma dalinosi pirmosios nakties įspūdžiais. Sėdėdama ant laiptų tyliai įtikinėjau save, kad man nepakaks jėgų ateinančioms dienoms. Bet, jei skaitote šį dienoraštį, vadinasi, supratote, jog esu prasta melagė. J
Mūsų maršrutas tęsėsi, ėjome į Labūnavą pro Užumiškius. Pasiekę pirmąją stotelę vieni mėgavosi vandens malonumais, kiti šiaip kepinosi saulėje ir gulėjo žolėje. Caritas namuose mus pasitiko svetingos moteriškės, pasiūliusios prisipildyti savo gertuves vandens. Jos buvo paruošusios mums pietus. Sulaukę klebono Audriaus, kuris buvo trumpam išvažiavęs, sėdome stiprintis. Valgyti nelabai norėjau, tad daugiau laiko praleidau lauke su Reksu. Mielas ir geras šuo; kaip sakė Paulius – gyvūno elgesys atspindi šeimininką. Taigi matome, koks geras yra mūsų klebonas. J
Po pietų visų laukė išbandymas – kėlimasis upe plaustu. Upės srovė buvo gana stipri, bet tai nesutrukdė Reksui plaukti paskui valtį kiekvieną kartą, kai joje plaukė jo šeimininkas. Aš šiek tiek bijojau iškristi iš valties, bet vėliau supratau, kad be reikalo. Nė vienas mūsų neiškrito. Taigi sėkmingai tęsėme kelionę, tik klebonas su Reksu, kaip ir buvo planuota, toliau nebekeliavo.
Popiet buvo labai sunku. Aistė sukandus dantis mane ragino neatsilikti ir tempė, tempė, tempė. Žinokit, tai labai padeda. Eidami meldėmės, dažnai meldėmės; ši malda įsiminė labiausiai. Žydrūnė turėjo sąrašą žmonių, kurie suteikė mums bent kokią malonę: leido įsipilti vandens, paaukojo maisto ar suteikė pastogę. Už juos mes taip pat meldėmės. Malda žygio metu priversdavo susimąstyti, prašyti Dievo malonės arba tiesiog padėkoti už tai, kad turime galimybę išbandyti savo ištvermę, ir melsti stiprybės iki kelionės pabaigos.
Josvainiuose ilsėjomės bažnyčios teritorijoje: vieni valgė, kiti miegojo, treti, taip pat ir aš, žaidėme. Buvo smagu po stipraus nuovargio atpalaiduoti kojas.
Po trumpos pertraukėlės mus pasitiko lygus asfaltuotas kelias į Angirius. Visiškai nesunkūs aštuoni kilometrai, kuriems su Giedre susikaupėm ir be sustojimo nužygiavome. Skaudant kojų padams eiti asfaltu man buvo lengviau. Labai malonu, kad neteko kankintis su žvyrkeliais.
Deja, Angiriuose mes labai kankinomės. Šv. Mišios vyko lauke ir buvo beprotiškai skaudu žiūrėti, kaip jaunimas sėdi pavieniui ir ašaroja. Vieni – dėl nepakeliamų kojų, kiti – dėl skausmo gavus saulės „dovanų“. Tai turbūt buvo sunkiausios Šv. Mišios viso žygio metu. Tik po jų pasirodė labai keista, kad vaikinai dar žaidė futbolą. Ir labai linksmai!
Visi buvome pamaitinti skaniais sumuštiniais („ir vėl „šlapenka“! J), sausainiais, pyragėliais. Per vakarienę, žinoma, turėjome ir svečių, tačiau jie nesivaišino mūsų maistu. Jie vaišinosi mūsų kūnu. Siaubingai spiečiai uodų! Vakarą praleidome bendraudami ir klausydamiesi Gintarės dainų.
Nakčiai glaudėmės pas žmones, kurie maloniai pasisiūlė mus priimti. Su manimi mažame palėpės kambariuke, kurio temperatūra viršijo turbūt net 25 laipsnius karščio, glaudėsi dar 6 draugai. Prieš miegą visi turėjome galimybę išsimaudyti ežere. Tokia atgaiva po sunkios dienos! Super!
Taigi, kaip ir minėjau, septyniese bandėme sutilpti į vieną kambarėlį su dviem lovomis ir čiužiniu. Žinoma, pirmas bandymas sutilpti į viengulę lovą trise nepavyko, bet vėliau pamažu įsitaisėme.
Trečioji diena
Gegužės 22
Bene didžiausias ryto džiaugsmas Lukui ir Tadui – šokoladiniai saldainiai! Praėjau pro stalą į lauką – pilnas maišelis saldainių, grįžau po kelių minučių išsivaliusi dantis – krūva tų pačių saldainių popierėlių. Taigi – mes pavalgėme pusryčius.
Šiek tiek vėlavome į sutartą vietą: su Laura padėjome močiutei, pas kurią nakvojome, iki supirkimo punkto nunešti pieno bidonus. Bet tą rytą vėlavo visi, taigi per daug nenusižengėme. Rytas kaip rytas, daug nusiskundimų sveikata nebuvo, o dar Neringa rūpestingai patepė kremu nuo saulės, nes matė, kaip praėjusį vakarą dauguma kankinosi dėl nusvilimų. J
Man buvo labai įdomu, kas vyks toliau. Iš vakaro daug galvojau, ar aš vis dėlto paeisiu. Ryte užsispyriau pasiekti tikslą, todėl buvo dar įdomiau. Pakeliui į Pajieslį gavome obuolių sulčių (buvo labai skanios), taip pat – „geležinio“ vandens, kuris mums buvo ne naujiena, bet šį kartą jis buvo ypač geležinis. J Pajieslyje įsikūrėme kapinėse prie bažnyčios. Čia planavome praleisti visą popietę: valgyti pietus, melstis. Turėjome galimybę pabūti ir bažnyčioje.
Įdomiausia dalis buvo susijusi su maistu. Štai Luko pasakojimas: „Ėjome per namus ir paaiškėjo, kad dauguma šeimininkų išmirę. Viena bobutė davė pieno ir iš mūsų pasijuokė, kita davė lašinių, kaip visada, ir duonos. Dar sutikome girtą vaikiną, kuris sakėsi niekuo netikįs, bet paprašė už jį pasimelsti. Vėliau vieni žmonės davė 10 litų, kad nusipirktume kokio nors maisto pietums. Pagaliau užėjome pas vieną moteriškę, kuri praėjusiais metais buvo mus priėmusi. Tad ji paaukojo du stiklainius sulčių, mėsos ir labai liūdėjo, kad neužsukome pas ją visi.“ Skamba kaip beveik kiekvienos dienos įspūdžiai, bet įdomiausia tai, kad pietums sulaukėme netikėčiausių dalykų. Gavome visko tiek daug, jog butų užtekę kelioms dienoms. Ant mūsų „stalo“ buvo gal šešių rūšių dešrų ir kumpelių, kelių atspalvių ir skonių duonos, vaisių, saldumynų ir visko, ko tik širdis geidžia. Gavome net kokosą ir šokoladą! Turėjome ir kiaušinių bei dešrelių, tik nevirti tokie dalykai nelabai valgomi…
Pietų metu veikė mini operacinė, kurioje sesuo Pranciška su pagalbininkais (Sigitu ir kitais) visiems tvarkė nuospaudas. Ir aš ten apsilankiau, visai neskaudėjo, ir labai džiaugiuosi, kad buvo panaikintos kelios pūslės. Vėliau su Fausta patyrėme, ką reiškia žvejoti su kibiru šulinyje, nes netyčia įmečiau buteliuką.
Pasimeldę išsirikiavome tolimesniam keliui – į paskutinę šios dienos stotelę – Paliepius. Ėjome laukais ir miškais. Iš tikrųjų nieko sudėtingo negalvojant apie tai, kad mus vijosi ir kandžiojo koks tūkstantis mažų zvimbiančių padarėlių. Paliepiuose atsidūrėme gana anksti, kunigas Gintaras garsiai nusistebėjo, kad taip „spėjome“. Kadangi turėjome net pusantros valandos iki Šv. Mišių, išsitiesėme bažnyčios kiemelyje ir gulėjome. Po kurio laiko sugalvojome pažaisti žaidimų. Vaikinai Audingui iškrėtė pokštą: jam miegant supančiojo kojas ir pririšo prie statulos (ar antkapio). Jam atsikėlus, žinoma, buvo juoko. J
Po Šv. Mišių visus mus palydėjo į buvusią Paliepių pagrindinę mokyklą. Mokykla vieno aukšto, be vandentiekio, tačiau čia yra biblioteka su nemokamu internetu.
Vakarienę valgėme mokyklos salėje. Sesuo Pranciška patarė pavalgyti sočiai, nes žmonės, kurie mus priglaus, valgiu galbūt ir nevaišins. Kodėl? Todėl, kad praėjusiais metais šio miestelio gyventojai buvo labai svetingi ir geri, o kai kurie mūsiškiai, keliavę Šiluvon, pasielgė negražiai, už šiltą maistą net nepadėkodami. O buvo ir tokių, kurie, susitarę su žmonėmis dėl nakvynės, pas juos taip ir neatėjo, nors šeimininkai jų laukė su šilta vakariene… Šiemet džiaugėmės sumuštiniais. Bet argi blogai? „Šlapenkos“ atsivalgiau metams į priekį!
Po vakarienės prasidėjo nakvynės paieškos. Kas greičiau iki mūrinių namų? J Šį vakarą įsitikinom žinomu posakiu: nespręsk apie knygą iš jos viršelio.
Nusprendėme nakvynės prašytis labai gražiame su patraukliai sutvarkytu kiemu name. Manėme, kad ir žmonės jame bus labai mieli ir svetingi. Deja, susidūrėme su kitokia realybe. Moteris buvo labai nepatikli, priėmė tik mane su Aiste, o Tomo – ne. Iš pradžių susidarė įspūdis, kad mes tai moteriai trukdysime, bet kai Aistė, pasikalbėjusi su seserimi Pranciška, gavo daug naudingų patarimų, kaip bendrauti ir elgtis – nusiraminome. Sužinojome, kad toji moteris nakvynei taip pat priėmė ir Jovitą su Loreta. Vakare teko šiek tiek pabendrauti ir su namo šeimininke, ir su jos dukra. Žmonės jie tikrai geri, gal tik šiek tiek uždaresni. Miegojom su Aiste patogioj lovoj ir pusę nakties klausėmės knarkimo iš gretimo kambario. J
Dauguma kitų mūsiškių taip pat rado nakvynę, bet buvo keli žmonės, likę nakvoti miestelio mokykloje. Jie turėjo galimybę įsitikinti, kaip Lietuvos policininkams „rūpi“ piliečių saugumas. Vietinis jaunimas rinkosi į šokius ir bandė brautis į mokyklą; taip labai įbaugino mūsiškius, ir šie kvietė policiją. Iš policijos tesulaukta patarimo įsitikinti, ar tikrai gresia pavojus. Į pagalbą jie neatvažiavo…
Ketvirtoji diena
Gegužės 23
Išaušo sunkiausios dienos rytas. Jau iš anksto buvome nuteikti, kad ši diena – sunkiausia. Eisime daugiau kilometrų, nei ankstesnėmis dienomis, kelionės metu keliolika žmonių laikys Sutvirtinimo egzaminą. Šiandien ir keltis turėjome valanda anksčiau. Žadintuvas suskambėjo pusę šešių ryto, bet, kai jis nutilo, vėl užmigau… Aišku, per mane pramiegojom. Gerai, kad likus penkioms minutėms iki išėjimo Jovita mus pažadino. Greitai susiruošėm ir išėjom. Aistė vis kartojo: „kaip gerai, kad pramiegojom: nors pamiegojom“. J Nuėjom gal 15 metrų nuo namo ir prisiminiau, kad neuždariau durų. Teko bėgti atgal. Pala, bėgti? Sustojau ir pažiūrėjau į savo kojas. Kur skausmas? Visos pūslės yra, bet jų neskauda? Štai tada aš supratau, kodėl man nuojauta vis kuždėjo, kad privalau eiti per skausmus.
Mokykloje valgėme sumuštinių ir gavome dovanų – Alfonso Vaičiulio eilėraščių knygutes. Eidami eiles smagiai skandavome vietoj giesmių; tai atpalaidavo.
Maršrutas šiai dienai buvo toks: Paliepiai – Žibuliai – Ilgižiai – Steponkaimis – Žaiginys ir galutinė stotelė – Šiluva! Stabtelėję Žibuliuose gavome atsigerti skanaus kompoto. Kitoje stotelėje prisipylėme labai „geležinio“ vandens… ir – netikėta „staigmena“ – egzaminų lapai! Buvo leista naudotis draugų pagalba su sąlyga, kad viską parašysime teisingai.
Ilgi, duobėti laukų keliai labai sunkino padėtį, nes ir šiaip einant rašyti yra pakankamai sudėtinga. Taigi ilgą laiką ėjome. Žinoma, turėjome stotelių, bet jos nelabai įsiminė, nes galvoje ritinėjosi viena mintis – egzaminas. Iki pietų beveik viską užsirašėme ir sustoję ilgai ilsėjomės. Valgėme pietus. Turėjome didžiulį „stalą“, kuris mums buvo paruoštas, nieko nereikėjo dirbti patiems. Per pietus pradėjau visiems kartoti, kad nenoriu namo, noriu dar ir dar eiti. Užplūdo labai gera nuotaika, supratau, kad jau beveik pasiekėme savo tikslą.
Pakilę po ilgo poilsio ėjome toliau. Po vieną pas seserį Prancišką ėjome „egzaminuotis“. Labai bijojau.
Keliavimas buvo labai ramus, tik kryžius, kaip visada, nelaukė galinių žygeivių ir bėgo į priekį. Kai nebespėji su minia, būk tikras – kryžių neša Tadas.
Taigi ir aš laikiau egzaminą. Žinoma, turiu spragų tikėjimo klausimuos, bet jas bėgant laikui tikiuosi užpildyti. Kiekvienas, išlaikęs egzaminą, buvo labai laimingas. Laimingi buvo visi, nes visi ir išlaikė (mano žiniomis). J
Iki Šiluvos buvo likę tik trys kilometrai, kai eiti tapo sunku. Padėjau eiti Mindaugui, nes jį jau nuo antrosios kelionės dienos vakaro labai kankino pūslės. Juokingiausia buvo, kad nuėjus kokį kilometrą mus pasitikdavo ženklas su užrašu „Šiluva 3“, po kiek laiko vėl – tas pats. Tai šiek tiek pralinksmino, bet kartu buvo ir neramu. Juk nežinia, kiek iš tikrųjų dar reikės eiti, kol pasieksime taip ilgai lauktą Šiluvą.
Pagaliau prieš mūsų akis pradėjo dygti namų stogai, iškilo koplyčios bokštas. Kryžius beveik pasiekė tikslą, ir mes, išsirikiavę po tris (tarkim J), ėjome per Šiluvą garsiai giedodami giesmes. Prie mūsų prisijungė ir miestelio skautės. Kai pasiekėme Šiluvos aikštę ir pamatėme mūsų laukiančius tėvus, jaunimą, choro vadovę Ingą, kleboną, – pasidarė labai gera. Nors ir kaip ir ką tada beskaudėjo, visi buvome labai laimingi. Man atrodo, tada vos neapsiverkiau iš laimės, kad įveikiau šį kelią! Jausmas – nežinau koks; toks, kad padarei kažką TOKIO. Tokio, kad dabar griūk ir voliokis. Griūk ir šauk, koks laimingas esi!
Aplankėme koplyčią. Tada susitikome su savo tėvais, sveikinome vieni kitus su tikrąja pergale ir linksmai leidome laiką iki Šv. Mišių.
Šv. Mišios. Čia galėjome drąsiai didžiuotis savimi, savo kantrybe ir pakantumu. Savo pamoksle Vyskupas kalbėjo apie mūsų žygį, apie viso gyvenimo kelią, kurį atspindi praėjusios keturios žygio dienos. O, kad kas žinotų, kiek stiprybės mūsų pėdsakai paliko tuose keliuose…
Šv. Mišių metu dauguma žygio dalyvių priėmė Sutvirtinimo sakramentą ir dvi merginos – Pirmąją Šv. Komuniją. Šventė buvo labai graži; ji vyko didelėje ir įspūdingoje Šiluvos bažnyčioje. Po ceremonijos visi drauge nusifotografavome ir patraukėme į Jono Pauliaus II namus. Ten mūsų laukė agapė – vaišės prie arbatos puodelio. Vieni dalijosi įspūdžiais, kiti verkė ir net drebėjo (remiantis mano mamos pasakojimu). Kokiam nors pašaliečiui būtų pakankamai sunku suprasti, kas čia nutiko. Bet visi buvo labai patenkinti, nors ir skaudėjo. „Visi į dešinę, mašina iš galo!“ Netikėtai nuskambėjus šiai frazei visi agapės dalyviai pratrūko juoku. O kodėl gi mūsų kelionės nepabaigus šiuo taip dažnai kelyje girdėtu šūksniu?
Tikiuosi visų supratimo ir atleidimo, jei ką padariau blogai. Visi pagalvokite, ką jums davė šis žygis, ir ar verta ant ko nors stipriai pykti – juk visi turėjome tokias pačias sąlygas ir stengėmės, kiek tik galėjome, vieni kitiems būti malonūs… J
Ačiū,
Raimonda
