Rekolekcijos šv. Jono seserų vienuolyne

 

Džiūgauk, jaunuoli, kol esi jaunas! (Koh 11, 9)

 

Taip ir nutinka – kai redukuoji kokį nors įvykį į plakatų tekstus primenančius „kas?“ (šiuo atveju – rekolekcijos), „kam?“ (šv. Jokūbo parapijos tarnautojams) bei „kur?“ (šv. Jono seserų vienuolyne) žodelius, nejučia nusiteiki kažkaip pasyvokai. Bažnyčios žmonių su rekolekcijomis nenustebinsi. Jos vyksta gan dažnai, o ir pats kolektyvinių rekolekcijų „principas“ yra panašus: važiuodamas žinai, kad truputį daugiau melsiesi, truputį daugiau gilinsiesi į tikėjimą, o buvimas bendruomenėje Tave užklups visomis šių žodžių junginio prasmėmis… Būna, kad rekolekcijos apverčia Tavo gyvenimą, būna, kad jos apverčia tik vieną Tavo gyvenimo dieną arba neapverčia nieko bei truputį prailgsta… Ir visgi – po senųjų Trakų dvidienio, konstatuoju tokį faktą: mūsų [katalikų] teologija yra nuostabus dalykas, o rekolekcijos – puikiausias laikas joje atrasti kažką naujo.

Teisybės dėlei turiu paminėti, kad Trakuose nakvojome dvi naktis, todėl žodis „dvidienis“ čia galbūt nėra labai tikslus. Važiavome vakarui, todėl apie 16:00 jau išsirikiavome prie mašinų, laukdami klebono palaiminimo.

Vos spėjome į šv. Mišias, aukojamas Trakuose. Kelias buvo labai nepalankus žygiams, tačiau tolimesnė kelionė vyko sklandžiai. Įsikūrėme irgi gan greitai. Labiausiai apgyvendinimo procese žavi tai, kad kiekvienas vienuolyno svečių kambarys yra pažymėtas šv. Dvasios dovanos pavadinimu, todėl gali rinktis, ar nori gyventi „Išmintyje“ ar „Dievo baimėje“ ir pan. Kaip genialu ir kartu paprasta!

Mūsų diena prasidėdavo ir baigdavosi malda. Adoruodami švč. Sakramentą, meldėmės įvairiomis intencijomis bei skaitėme šv. Raštą. Ne be reikalo paminėjau, kad katalikų teologija yra nuostabus dalykas – mes turime tiek daug būdų gilinti savo tikėjimą, kad tam neužtektų viso gyvenimo; todėl apie nuobodulį čia negali būti nei kalbos. Vienas iš didesnių pastarojo meto atradimų – „Lectio divina“. Tai dvasinis šv. Rašto skaitymas-malda. Šios maldos tikslas – mokytis skirti laiką buvimui su Dievu, tarpininkaujant Jo Žodžiui. Keliaudami per skirtingas Lectio Divina pakopas, artėjame prie sekimo Jėzumi – tobulu žmogumi ir Dievu. Labiausiai šioje maldoje žavi tai, kad ji yra prieinama kiekvienam – tai nėra išrinktųjų privilegija; veikiau priešingai – taip melstis gali pradėti visi, mokantys skaityti. Nuostabu tai, kad dalyvaujant šv. Mišiose žodžio liturgija „nuskamba“ visai kitaip, kai prieš tai būni jai pasirengęs Lectio Divina maldos būdu… Pagal kun. L. Virbalo leidinį „Lectio Divina“ (2009 m.), esti keturi paprasti žingsniai, padedantys įprasminti šv. Rašto skaitymą:

 

1.      Atsiverskite Šventąjį Raštą ir perskaitykite keletą eilučių. Šis žingsnis skirtas tam, kad mokytumėmės išgirsti Kalbantįjį. Skaitydami tyloje, mokomės ją pamilti ir atsiveriame Dievo buvimui. Praktikuojant „Lectio Divina“ grupelėse, pravartu šio žingsnio nepraleisti ir Šventraščio ištrauką perskaityti ne tik garsiai, tačiau ir tyloje; asmeniškai.

2.      Tyliai pamąstykite, ką Dievas jums nori tuo pasakyti. Svarbu nepamiršti, kad Švento Rašto skaitymas skiriasi nuo dažnai skuboto laikraščių skaitymo – čia nevykdome kažkokios pareigos, nesiekiame gauti informacijos, ar faktų. Bibliją skaitome tam, kad susitiktume Asmenį.

3.      Pabandykite melsdamiesi atsakyti Dievui ir pradėti su Juo dialogą. Šiame etape atskleiskime ir atiduokime Jam viską, ką Žodis sužadino mumyse. Pašvęskime Viešpačiui slapčiausias sielos kerteles ir išgyvenimus.

4.      Eik ir tuo vadovaukis. Dievas nori, kad Jo Žodžio būtų laikomasi – tokiam žmogui Kristus tampa artimas ir apčiuopiamas pačiu gyvenimu.

 

„Lectio divina“, klausymosi ir atsakymų ieškojimo kelias, kuris mums padeda ateiti į Dievo artumą ir melstis Šventraščio žodžiais bei atsakingai kurti ir formuoti savo gyvenimą“ (9 p., „Lectio Divina“, kun. L. Virbalas).

 

Ši maldos forma iš tiesų tapo mūsų rekolekcijų ašimi – kas kartą Lectio Divina vadovavo vis kita vienuolyno sesuo, todėl po maldos su Šventraščiu, galėjome apie šv. Jono seseris sužinoti vis daugiau. Vienuolynas yra įkurtas tikrai gražioje, istorinėje vietoje ant piliakalnio, menančioje Gedimino, Kęstučio ir Birutės laikus, Vytauto Didžiojo gimtinėje. Rekolekcijų namai įrengti tame pačiame pastate, todėl vien viduje pasivaikščioti tikrai buvo kur. Tačiau senuosiuose Trakuose vienuolės įsikūrusios ne taip ir seniai. Kol buvo remontuojamos dabartinės jų patalpos, seserys gyveno Vilniuje. Internete radau gražiai ir aiškiai nusakytą seserų charizmos apibūdinimą: „Siekdamos gyventi Šv. Jono, mylimojo Jėzaus mokinio, apaštalo ir evangelisto dvasia, jos trokšta vykdyti dvejopą priesaką, ypač atskleistą šv. Jono Evangelijoje: kontempliatyviu gyvenimu liudyti Dievo meilę, įkūnijamą seseriškoje bendrystėje ir meilėje visiems žmonėms“. Kaip nuostabu ir simboliška, kad rekolekcijų metu nagrinėjome šv. Rašto ištraukas iš Jono Evangelijos!

Šv. Jokūbo parapijos tarnautojų rekolekcijas vainikavo jų aptarimas skaniausioje Trakų kibininėje… Joje tylos nebesilaikėme – džiaugėmės savo jaunyste taip, kaip parašyta Koheleto knygoje (žr. straipsnio pradžią). Didžiulis ačiū s. Pranciškai už visą mūsų kelionę ir už idėją naujus metus pradėti šv. Jono seserų vienuolyne. Tikimės, kad šv. Rašto skaitymas taps nuolatine malda ne tik mums, darbuotojams, tačiau ir visai parapijai…