Evangelija (Mk 12, 38–44)

Mokydamasis Jėzus kalbėjo miniai: „Saugokitės Rašto aiškintojų, kurie mėgsta vaikščioti su ilgais drabužiais, būti sveikinami aikštėse, užimti pirmąsias kėdes sinagogose ir pirmąsias vietas vaišėse. Jie suryja našlių namus, dangstydamiesi ilga malda. Jų laukia itin griežtas teismas“. Atsisėdęs ties aukų skrynia, Jėzus stebėjo, kaip žmonės metė į skrynią smulkius pinigus. Daugelis turtingųjų aukojo gausiai. Atėjo viena suvargusi našlė ir įmetė du pinigėlius, tai yra skatiką. Pasišaukęs savo mokinius, Jėzus pasakė jiems: „Iš tiesų sakau jums: ši vargšė našlė įmetė daugiausia iš visų, kurie dėjo į atnašų skrynią. Visi aukojo iš to, kas jiems atlieka, o ji iš savo neturto įmetė visa, ką turėjo, visus savo išteklius“.

Palaimintas vargšas Viešpatyje!!!

Šventajame Rašte Dievas apreiškia žmogui savo veikimą apibrėžtame istorijos bei laiko tarpsnyje. Dievas leidžia žmogui pažinti Jį įkvėptuose raštuose bei realiame gyvenime. Viešpats įeina į kiekvieno žmogaus gyvenimo istoriją susiedamas ją su išganymo istorija.

Išėjimas iš Egipto ženklina naują izraelitų tikėjimo patirtį, kada Jahvė pasirodo maloningas žmogui, kada Jis tampa Esančiuoju Susitikimo palapinėje. Izraelio Dievo nurodymu išskiriamos dvi giminės — Aarono ir Levio, kurios atliks aukojimo Dievui apeigas ir kurias turės išlaikyti kitos giminės kaip priminimą už išgelbėjimą iš vergijos. Taip atsiranda aukojimas: pirmiausia medžiaginės — galvijai, ožkos, purpleliai ir t.t., o po Babilonijos tremties ir piniginės aukos (dešimtinė) Šventyklos ir tarnaujančių kunigų išlaikymui, kurias privalėjo mokėti visi vyrai, sulaukę 20 metų amžiaus. Jėzaus laikais aukojimas buvo atliekamas tris kartus per metus per didžiąsias liturgines šventes (Paschos, Savaičių ir Palapinių).

Paulius, skatindamas ir rinkdamas rinkliavą Jeruzalės šventiesiems, naudojasi šia aukojimo tradicija, tačiau ją pristato kaip Jėzaus Kristaus laisva valia savęs paaukojimą už visus žmones, kuri yra krikščioniškojo aukojimo artimui pagrindas:„ Bet dabar jis vieną kartą visiems laikams pasirodė amžių pabaigoje, kad savo auka sunaikintų nuodėmę“ (Žyd 9, 26), — ne prievolė, bet laisva valios išraiška iš artimo meilės. Visa rinkliava yra asmeninės krikščionio meilės artimui parodymas iki mirties, kaip Jėzus Kristus mums parodė, kurio sekėjai esame, nes krikštu apsivilkome „Kristumi“.

Evangelistas Morkus aprašo Jėzaus pamokymą, kas yra tikroji auka: „Atsisėdęs ties aukų skrynia, Jėzus stebėjo, kaip žmonės metė į skrynią smulkius pinigus. Daugelis turtingųjų aukojo gausiai. Atėjo viena suvargusi našlė ir įmetė du pinigėlius, tai yra skatiką. Pasišaukęs savo mokinius, Jėzus pasakė jiems: „Iš tiesų sakau jums: ši vargšė našlė įmetė daugiausia iš visų, kurie dėjo į aukų skrynią. Visi aukojo iš to, kas jiems atlieka, o ji iš savo neturto įmetė visa, ką turėjo, visus savo išteklius“ (Mk 12, 41-44). Evangelistas kalba apie vietą, prie moterų kiemo Šventykloje, sienos, kur buvo laikoma trylika įvairaus dydžio skrynelių, skirtų įvairioms aukoms. Talmudas išvardija jų paskirtis: naujo šekelio aukos, seno šekelio aukos, paukščių aukoms, jauniems paukščiams deginamajai aukai, medžiui, smilkalams, auksas gailestingumo sostui ir šešios dėžutės laisvanoriškoms aukoms. Manoma, kad buvo paprotys čia atnešti pinigus, skirtus kunigų, našlių ir našlaičių išlaikymui. Skirtingai nei mokestis Šventyklai, šios aukos buvo neprivalomos, taigi priklausomos nuo kiekvieno asmens geros valios. Taigi Jėzus sėdi prie iždinės ir stebi, kaip daug žmonių aukoja gausiai. Jis atkreipia dėmesį į našlę, — evangelistas pamini, kad ji suvargusi (vargšas, elgeta, neturtėlis), — kuri įmetė du smulkius pinigėlius. Pasišaukęs mokinius Jėzus pasakė, kad ši našlė paaukojo daugiausiai, nes ji atidavė viską, ką turėjo, o kiti tik tai, kas atliko. Verta atkreipti dėmesį, kad Šventojo Rašto kalboje našlė priklauso tiems asmenims, kurie ypatingai mylimi Dievo (našlė, našlaitis ir ateivis): „Nevarginsi ir nekamuosi ateivio, nes jūs patys buvote ateiviai Egipto žemėje. Neskriausite našlės ar našlaičio. Jei tu juos nuskriaustum, kai tik jie manęs šauksis, aš tikrai išgirsiu jų šauksmą. Degsiu pykčiu ir išžudysiu jus kalaviju. Jūsų žmonos taps našlėmis, o jūsų vaikai našlaičiais“ (Iš 22, 20-23).

Našlė Jėzaus mokyme yra pasitikėjimo Dievu pavyzdys, Jis ragina pasitikėti vien tik Dievu, nelaukiant pagalbos iš žmonių, kaip tai darė vargšė našlė. Šiame pasakojime Jėzus atkreipia dėmesį į našlės absoliutų atsidavimą Dievo Apvaizdai. Ji atiduoda visa tai, ką turi — visą savo pragyvenimo šaltinį, tuo pareikšdama, kad pasitiki tuo, kuriam visa paaukoja. Šv. Kirilas Aleksandrietis taip aprašo šį epizodą: „Ji paaukojo du pinigėlius, kuriuos ji, savo veido prakaite kasdien, uždirbdavo savo pragyvenimui, arba tai, ką ji kasdien prašydavo iš kitų rankų, tą atiduoda Dievui, taip parodydama, kad josios neturtas yra jai vaisingas“. Tad Jėzus kalba ne apie aukos dydį, bet apie jos vertę ir teikiančiojo intenciją. Turtingieji aukojo gausiai, tačiau toje aukoje nebuvo aukos — t. y. savęs apiplėšimo, tai buvo greičiau dovana, o našlė iš tikrųjų aukojo, nes duodama iš savo neturto, ji atidavė viską — visą save ir savo gyvenimą. Dievo žmogus yra vargšas, kuris gali tik pasitikėti Tėvu ir viltis Jo gailestingumo, ne savo turtais ar galia, bet kaip Jeruzalės krikščionys gyventi bendruomenėje (plg. Apd 2, 44-47). Našlė buvo toji, kuriai tinka Jėzaus žodžiai: „Todėl aš jums sakau: per daug nesirūpinkite gyvybe, ką valgysite, nė savo kūnu, ką vilkėsite. Gyvybė svarbesnė už maistą, o kūnas už drabužį. Pasižiūrėkite į varnus. Jie nesėja ir nepjauna, neturi nei sandėlių, nei kluonų, bet Dievas juos maitina. Jūs nepalyginti vertesni už paukščius! Kas gi iš jūsų galėtų savo rūpesčiu bent per sprindį prailginti sau gyvenimą?! Jei tad jūs neįstengiate padaryti net mažmožio, tai kam rūpinatės kitais dalykais? Įsižiūrėkite, kaip auga lelijos. Jos neverpia ir neaudžia. Bet sakau jums: nė Saliamonas pačioje savo didybėje nebuvo taip pasipuošęs kaip kiekviena iš jų. Jeigu Dievas taip aprengia laukų gėlę, šiandien žydinčią, o rytoj metamą į krosnį, tai dar labiau pasirūpins jumis, mažatikiai! Tad neklausinėkite, ką valgysite ar gersite, ir nebūgštaukite! Visų tų dalykų vaikosi šio pasaulio pagonys. O jūsų Tėvas žino, kad viso to jums reikia. Verčiau ieškokite jo karalystės, o tai bus jums pridėta. Nebijok, mažoji kaimene: jūsų Tėvas panorėjo atiduoti jums karalystę!“ (Lk 12, 22-32).

Jėzus ir šiuo atveju nepasako, ar gerai padarė našlė aukodama Šventyklai, ar ne, tačiau vėl kreipia dėmesį į esminius dalykus — kokia buvo žmogaus intencija aukojant, kiek savo auka parodė pasitikėjimą Dievu, Jo Apvaizda, tuo pačiu ši našlė parodo tikro tikinčiojo laikyseną — begalinį atsidavimą Dievo gailestingumui, nes ji atidavė savo paskutinius išteklius, visa, ką turėjo, taip pasmerkdama save mirčiai. Šis gestas Jėzaus įvardijamas kaip savęs dovanojimas iš meilės ir Meilei — tai tikrojo „vargšo“, palaiminto Dievo, pavyzdys (plg. Mt 5, 6; Lk 6, 20). Amen.