Brangūs parapijiečiai, artėja dvi dienos, kada ypatingu būdu pagerbiame šventuosius ir meldžiamės už savo brangius ir artimus mirusiuosius. Mirtis neatskiriama mūsų gyvenimo dalis, slenkstis, per, kurį įžengiame į ypatingos Dievo artumos pasaulį – Amžinybę. Kaip yra pasakęs Steve Jobs: „Niekas nenori mirti. Žmonės, kurie žada patekti į dangų, irgi nenori. Ir vis tiek mirtis – galutinė stotelė mums visiems. Niekas jos negalėjo išvengti. Taip ir turi būti, nes Mirtis tikriausiai yra geriausias Gyvenimo išradimas. Ji – permainų priežastis. Ji išvalo sena, kad atvertų kelią naujam. Dabar nauja esate jūs, bet kada nors (ne už kalnų tas laikas) tapsite seni – ir jus išvalys. Atleiskite už tokį dramatizmą, bet tai tiesa.“
Noriu išsakyti keletą minčių laidotuvių tema. Jei mirus žmogui kreipiatės į parapiją dėl laidotuvių, tai normalu, kad laidotuvės turėtų būti katalikiškos. Ne kartą buvo taip, kad laidotuvių metų iš jų norėjau pabėgti dėl košmaro, kurį sukelia mirusio artimieji. Pirma, niekada nesupratau ir nesuprasiu velionio rankų ir kojų virvelės nukirpimo, kurios laiko rankas ir kojas gražiai sudėtas. Kur žmogus palaidotas bėgs? Turi būti atlaisvintos rankos, nes iš kišenės trauks piniginę ir pirks traukinio bilietą iki šv. Petro stotelės? Mirtis yra mirtis, miršta kūnas ir dažnai žmonės su mirusiu elgiasi kaip su gyvu, neva jam bus taip patogiau. Kas atrišinėjo rankas karo aukoms, kurias su buldozeriais stumdė į kapo duobes? Jie buvo užkasti bet kaip, surišti, vienas ant kito, manot jiems nepatogu? Viskas, jie mirė, jie nieko nejaučia, tik mes į tai vis dar žiūrim pagoniškai. Ir, aišku turim tokią teisę, bet kam tada katalikų kunigas laidotuvėse? Antra – nieko absurdiškiau nesu matęs kaip mirusio vežimas prie jo namų kur jis gyveno ir pastovėjimas. Ką tai reiškia? Kartą karstą atvežė prie namų, visi sustojo, ir automobiliai minutę laiko leido garsinius signalus kaip per vestuves. Taip ir nesupratau, ar jie liūdi, ar džiaugiasi, kad žmogus mirė, tos laidotuvės man buvo siaubingos. Trečia – gėlių gausumas. Kam, mielieji? Gėles dovanokite vieni kitiems kol gyvi, kol gyvi sveikinkit vienas kitą, dėkokit, mylėkit ir apipilkit gėlėmis. Kiek reikia, karstą papuoš laidotuvių biuras, o Jūs, lankydami ir pagerbdami velionį, artimuosius paremkite savo auka. Tai bus protingumo ir išminties ženklas, o ne kvailos tuštybės apraiška bei sovietinis palikimas. (Pamenat metalinius vainikus?)
Ir paskutinis prašymas – tiesiog maldauju Jūsų, nepadarykit iš kapų darželių, sodų, sodybų. Kai nuvažiuoju į kapines, man verkti norisi pamačius gigantiškus paminklus, krūvą gelių. Kam? Mirusiam? Jam to, patikėkit, nereikia. Teko būti Izraelyje, kur nueini į kapines ir jauti, jog čia mirusiųjų buveinė. Mūsų žmonės namo aplinkos taip nesusitvarko kaip kapinių. Daugelis skundžiasi sunkiu pragyvenimu, tačiau apsilankęs kapinėse to nepasakyčiau. Man koktu nuo tos tuščios gigantomanijos, lenktynių kas gražiau ir brangiau. Kai užsimenu apie prisidėjimą prie parapijos pastatų išlaikymo ir remontų, kyla baisus nepasitenkinimas. Prašau, būkit išmintingi, artėjant Vėlinėms nemėtykit savo sunkiai uždirbtų pinigų, prisiminti ir pagerbti mirusius gana Šv. Mišių aukos, mažos puokštelės ir keleto žvakių. Tai tikrai bus maldinga, krikščioniška, neišpuikėliška laikysena minint Vėlines.
Minint šitas dienas linkiu būti atsargiais, saugokite vieni kitus kelyje, būkit maldingi, kas esat tam pribrendę mirusių naudai atlikit išpažintį, aišku sąžiningą, jei tokiai nesat pribrendę, išpažinties geriau neiti, nes padarysit dar vieną nuodėmę, atliksit šventvagiška išpažintį. Būkit protingi, nemylėkit mirusių labiau nei tų, kuriuos dar turit šalia. Už mirusius melskitės, o artimus gerbkit ir mylėkit. Ramių Jums artėjančių dienų, meldžiu – teaplanko Jus Dievo malonė ir artuma. Būkit palaiminti.
Klebonas kun. Audrius Mikitiukas.
