„Žvelk į šį veidrodį – Kristų – ir be paliovos stebėk jame savo veidą“, – buvo užrašyta ant kišeninių veidrodėlių, kuriuos per registraciją gavo kiekvienas, atvykęs į Lietuvos pranciškoniškojo jaunimo susitikimą. Penktadienio vakarą apie šimtą jaunų žmonių iš Kretingos, Klaipėdos, Kauno, Telšių, Šiaulių, Vilniaus ir Jonavos bei svečiai iš Lenkijos ir Baltarusijos susirinkome Jonavos šv. Apaštalo Jokūbo parapijoje, kad susitiktume vieni kitus ir Viešpatį Kristų. Tai buvo jau šeštasis oficialus metinis Jaupra susitikimas.

Per susitikimą žvelgti į Kristų galėjome daugybę kartų. Pirmiausia sutikome Jį Eucharistijoje, kurios šventimu buvo oficialiai pradėtas susitikimas. Pasak generalinio Jaupra ir OFS dvasinio asistento Ivano Matičiaus OFM, mes jį sutikome keturių pavidalų: pirmiausia per bažnyčioje susirinkusią bendruomenę, kuri yra mistinis Kristaus kūnas, vėliau per kunigą, kuris yra Kristaus buvimo su mumis ženklas, tuomet per Dievo Žodį, kuriame Jis visada pasilieka ir per Švč. Sakramentą, kai Viešpats ateina į mūsų širdis.

Po šv. Mišių bažnyčioje vyko šlovinimo ir liudijimų vakaras. Ten žvelgti į Kristų galėjome matydami Jonavos Jaupra brolijos šlovintojus, įšalusioje Bažnyčioje tris valandas tarnavusius nepaisant stingstančių pirštų, kuriuos turėjo gerokai skaudėti spaudžiant gitarų akordus. Vienoje iš giesmių skambėjo žodžiai, kad Jėzaus meilė yra platesnė už dangų ir aukštesnė už kalnus. Ji tikrai buvo stipresnė už šaltį, ir jis netemdė patiriamo džiaugsmo.

Visi dalyviai nakvojome Šv. Jokūbo parapijiečių namuose. Jau susitikimo pabaigoje per liudijimus dėkojome už jonaviškių svetingumą, nes buvome beveik negyvai užmaitinti… Ką reiškia  vien koldūnai su mėsa, vėdarai, keptos bulvės, kotletai ir silkė vieniems pusryčiams, neminint desertų… Ne tik namų duris, bet ir širdis plačiai atvėrusių jonaviškių veidai buvo dar viena galimybė stebėti Kristų.

Šeštadienį ryte šlovinimu prasidėjo ugdymui skirta susitikimo dalis – brolių Ivano Matičiaus OFM ir Algirdo Malakauskio OFM konferencijos. Klausėmės apie šv. Klaros dvasingumą ir palaimintojo Jurgio Matulaičio gyvenimą, kuris, pasak brolio Algirdo, toks panašus į šv. Pranciškaus dėl meilės Motinai Bažnyčiai, gilaus maldos gyvenimo, bendruomeniškumo, mokėjimo skaityti laiko ženklus ir meilės Kristui, kuris buvo abiejų tikėjimo vyrų gyvenimo centras.

Po konferencijų ir diskusijų grupelių, kuriose su jaunimu daug girdėjome ir dalijomės apie šv. Pranciškaus ir pal. Jurgio Matulaičio nuolankią tarnystę žmonėms, išėjome į misijas Jonavos mieste. Kadangi šeštadienį visame pasaulyje buvo švenčiama Ligonių diena, išsiskirstę į penkias grupes, aplankėme vaikų, suaugusiųjų ir slaugos ligonines bei senelių namus. Penktoji grupelė liko melstis adoracijos koplyčioje ir taip palaikyti į tarnystę išėjusių brolių ir sesių. Misijų metu taip pat žvelgėme į Kristų – per gulinčius nepaeinančius senelius, jaunus ir vyresnio amžiaus ligonius: per senelį, kuris nebevaikšto ir beveik nemato, bet pasidalijo savo talentu ir pagrojo armonika, per moterį, kuri liko senelių namuose, nes palaidojo abudu sūnus, o dukra guli slaugos ligoninėje, serganti plaučių vėžiu, per trisdešimtmetę dviejų vaikų mamą po chemoterapijos kurso ir daugybę kitų, kuriuos jaunimas išsinešė savo širdyse.

Viso susitikimo metu buvo galima žvelgti į Kristų nepaliaujamos Švenčiausiojo Sakramento adoracijos koplytėlėje, o grįžus iš misijų susitikti Jį prieš Mišias vykusiose Susitaikinimo pamaldose.

Šeštadienio programa užsibaigė talentų vakaru, kuriame visos vietinės Jaupra brolijos ir svečiai iš Baltarusijos ir Lenkijos parodė savo iš anksto paruoštus pasirodymus. Vakaras tapo tikru džiaugsmo užtaisu, o išsišokusių ir išsidūkusių piligrimų namuose, aišku, jau laukė labai sotūs naktipiečiai…

Sekmadienį vyko tradicinis Jaupra forumas, kuriame nacionalinė Lietuvos pranciškoniškojo jaunimo brolijos taryba pristatė būsimus bendrus renginius ir iniciatyvas. Dvyliktą visi dalyvavome iškilmingose sumos Mišiose, po kurių susirinkusiai parapijos bendruomenei ir Sutvirtinimo sakramentui besiruošiančiam jaunimui galėjome paliudyti tikėjimą ir patirtis iš misijų ligoninėse ir kitų programos dalių.

Išsiskirti buvo sunku, bet visų dalyvių veiduose švietė džiaugsmas. Per šį savaitgalį, kuris, atrodė, truko visą savaitę, pavyko susitikti Kristų, teikiantį jėgų sugrįžti ir liudyti tikėjimą kasdieniame gyvenime.

Nuoširdžiai dėkojame susitikimą suorganizavusiai Jonavos pranciškoniškojo jaunimo brolijai, gelbėjusiems kunigams, broliams ir sesutėms pranciškonėms bei visai Šv. apaštalo Jokūbo parapijai.

Monika Midverytė

Šaltinis: bernardinai.lt