Kasmet paskutinįjį balandžio sekmadienį minime pasaulinę Gyvybės dieną, norėdami pabrėžti, kad mūsų amžiuje abejojama ir net neigiama daugelis dalykų, kurie visais laikais atrodė savaime suprantami, kylantys iš žmogaus prigimties ir tik žmogui būdingo asmens orumo. Ankstesniais šimtmečiais dėl gyvenimo sąlygų ir būdo, medicininės pagalbos stokos žmogaus gyvenimas buvo kur kas trumpesnis. Dažnas vaikelis užgesdavo vos atėjęs į šį pasaulį. Tačiau gyvybės neliečiamumas, jos šventumas buvo visiems akivaizdus.
Tai kodėl gi šiandien, turint tiek priemonių ir būdų gyvybei išsaugoti, jai kyla vis nauji pavojai? Kodėl ne vien badas ar troškulys, kulkos ar bombos, bet ir labai nekaltai atrodančios medicininės priemonės grasina gyvybei. Kodėl į gyvybės priešų gretas stoja didelė dalis žiniasklaidos? Pagaliau, kodėl nuo gyvybės vis dažniau nusigręžia jauni žmonės, pradedantys bendrą gyvenimą? Gyvybė atstumiama, jos erdvė siaurinama todėl, kad žmonės nesuvokia, neturi progos išgyventi, nesugeba patirti gyvybės teikiamo džiaugsmo. Gal sakysite, kad kalbu keistai, nes kiekvienas džiaugiasi savo gyvenimu, savo gyvybe. Tačiau šito nepakanka – reikia suprasti ir pajusti, kokį džiaugsmą teikia kita šalia esanti, atsirandanti žmogiškoji gyvybė. Koks džiaugsmas kyla ir iš mažučio vaikelio krykštavimo, ir iš senolio ramybės, kurios kupinas jis laukia susitikimo su Dievu.
Džiaugsmas dėl gyvybės stebuklo gražiausiai atsiskleidžia, iki galo atsiveria šeimoje. Ar gali būti kas nors gražiau ir prasmingiau Gyvybės dieną, nei iš širdies skelbiamas liudijimas: „džiaugiamės nauja gyvybe, jos laukiame ir ja rūpinamės; šeima yra saugiausia aplinka augti mūsų vaikams“. Iš tiesų, žmogaus orumas, kurio esminė prielaida – pagarba, rūpestis ir džiaugsmas gyvybe, yra tvariausias, labiausiai apsaugotas šeimoje. Visi svajoja apie stabilią, patikimą ir laimingą santuoką, nors tokią laimę šiandien patiria toli gražu ne kiekviena pora. Harmoninga ir džiaugsminga, atvira naujai gyvybei ir besirūpinanti silpstančia gyvybe iki natūralios mirties santuoka yra galimà – tokia yra nekintanti krikščioniška nuostata, Dievo gerumo ir gailestingumo žmonėms įkvėpta nuostata.
Šeimose, kuriose žydės bendro ir laimingo gyvenimo viltis, bus laukiama gyvybės. Vaikai visada ilgisi broliuko ar sesutės. Su meile pasitinkama nauja gyvybė mažuosius labiau nei bet kas kitas įtikina, kad šeimos namas pastatytas ant tvirtos uolos. Gyvenimas yra nuostabi Dievo dovana, ateitis – apsti prasmingų darbų, o supanti meilės bendruomenė – tvari ir neišardoma. Argi ne toks yra kiekvieno žmogaus giliausias troškimas?
Jonavos dekanato Šeimos centro vadovė Rasa Ambrulevičienė
