2018 kovo 31 d. vakare tikintieji rinkosi į Jonavos šv. apašt. Jokūbo bažnyčią švęsti Velyknakčio liturgijos. Pačioje pradžioje visi buvo pakviesti išeiti į lauką prieš šventoriuje degančio laužo nuo kurio buvo uždegta Velykinė žvakė, o nuo jos ir visų tikinčiųjų atsineštos žvakės, taip rankose šviečiančiomis žvakės ugnelėmis visi grįžo į bažnyčią, tęsti liturgijos.

Žodžio liturgijos metu buvo skaitomi skaitiniai ir giedamos psalmės, taip savo širdis ruošiant susitikimui su Kristumi. Po žodžio liturgijos bažnyčia prisipildė šviesos ir garsų giedant Garbės himną.

Homilijos metu klebonas kun. Audrius Mikitiukas susirinkusiems kalbėjo jog šiomis dienomis skaitydami Kristaus kančios istoriją ir to meto įvykius labai aiškiai matome ir jau žinome, ką Jėzus kalbėjo bei kas jo laukia. Taip pat žinome, kad apaštalai tame laike buvo nusčiuvę ir išsigandę, kaip ir Petras, kuris išsigynė Jėzaus keikdamasis ir plūsdamasis. Apaštalų reakcija yra labai žmogiška, kad jie visi išsigando, kai mes matome, kas vyko paskui, jie pradėjo elgtis visiškai taip, kas priešinga baimei, jei elgėsi, kaip drąsiausi žmonės. Jie matė, kad tai, ką Kristus sakė ir tai, ką jie pamatė buvo tikrovė.

Tą mes šiandien ir švenčiame, tą tikrovę. Švenčiame ne tik mes čia susirinkę, tačiau ir visame pasaulyje. Mes Lietuvoje švenčiame pakankamai tyliai ir nedrąsiai, turime mokintis švęsti savo tikėjimą. Ir tai yra priešinga tam, kad galiu vienas namuose pasimelsti, tačiau mes ateiname į šventoves švęsti, o mestis galime ir po vieną. Mes ateiname švęsti savo tikėjimą. Tam reikalingas visų įsitraukimas. Svarbu suprasti ir žinoti, kad visada, kai mes einame į šventoves, kai einame kiekvieną sekmadienį ar šventinėmis dienomis mes ateiname ne pasimelsti, bet švęsti savo tikėjimą.

Šioje Velyknakčio liturgijoje bus keletas krikštų, tai žmonės, kurie įsilies į tikinčiųjų bendruomenę ir kartu su mumis švęs tikėjimą. Tuo pačiu bus kviečiami skelbti. Dalintis savo tikėjimu. Suvokimu, kad Dievas mus myli. Juk jei suprastume, kad tai, ką patys sukuriame mes ir saugome, gi nelaužome to, ką patys sukuriame. Tai kartais žmonės drįsta galvoti, kad Dievas naikina, tačiau Dievas yra Kūrėjas, kuris saugo ir vertina savo Kūriniją. Ir taip galime sakyti tik tokiu atveju, kai nesuvokiame, kaip Dievas mus myli ir kad už mus sumokėjo kainą išpirkdamas ir gelbėdamas.

Tie kurie nebijo švęsti savo tikėjimo ir nebijo pasirodyti, kuo jie tiki, jie suvokia, kad Dievas nuveikė didelius darbus, kad jis mus myli. Dievas nuolat ir nuolat pasilenkia prie žmogaus. Visose religijose žmonės ieško Dievo, tačiau krikščionybėje Dievas ieško žmogaus. Kalbina žmogų. Mes esame pašaukti gyventi laukdami Dievo Karalyste. Tad ir gyvenkime!

Daugiau nuotraukų galite RASTI PASPAUDUS ČIA

Milita Žičkutė-Lindžienė