Sekmadienį šv. apaštalo J0kūbo parapijoje šventėme titulinius šv. apašt. Jokūbo atlaidus. Šv. Mišios prasidėjo Švč. Sakramento procesija aplink bažnyčią, kurioje gausiai dalyvavo susirinkę tikintieji. Šv. Mišias aukojo klebonas kun. Audrius Mikitiukas, taip pat jose dalyvavo pastarąjį mėnesį parapijoje praktiką atlikęs klierikas Martynas Povylaitis, kuris dalinosi savo mąstymu. Po šv. Mišių visi rinkosi šventoriuje, kur buvo suneštinė agapė, grojo kapela ir parapijiečiai turėjo bendrystės laiką vieni su kitais pasikalbėti ir pabūti.

“Jokūbas, Dievo ir Viešpaties Jėzaus Kristaus tarnas, siunčia sveikinimus dvylikai giminių, pasklidusių tarp kitatikių.” ( Jok 1,1)

Šiandien mūsų akys krypsta į žmogų, kuris pasirinko geriausią dalį, kuri nebus iš jo atimta – žmogų, kuris ne tik žodžiais, bet ir konkrečiu savo gyvenimo apsisprendimu – kankinystės pasirinkimu dėl Kristaus. Tai apaštalas Šventasis Jokūbas, šios šventovės globėjas ir sargas, pasitinkantis kiekvieną prie durų, kiekvieną įžengiantį ir išeinantį, primindamas, kad esame šios žemės piligrimai, kad šventumas yra ne ypatingų privilegijų ar altoriaus garbės vaikymasis, bet kad tai yra „ant žemės“. Viskas, ką darome turi būti čia ir dabar…

Šv. apašt. Jokūbui buvo skirta privilegija dalyvauti, kai kuriuose svarbiuose Jėzaus gyvenimo momentuose. Jokūbas, kartu su Petru ir Jonu, buvo Atsimainymo ant Taboro kalno liudininkai, kai Jėzaus drabužiai nušvito baltai ir Jam kalbėjo Tėvas, jog šitas yra mylimasis sūnus. Šie trys apaštalai buvo taip pat pakviesti budėti Alyvų kalne, prieš pat Jėzaus suėmimą, kančią ir mirtį. Tai du labai skirtingi epizodai. Ant Taboro kalno Jokūbui, Jonui ir Petrui buvo lemta matyti savo Viešpaties šlovę, o Alyvų darželyje – kančią ir nusižeminimą. Ši antroji patirtis lėmė, kad anksčiau įsivaizdavęs, jog Mesijas būsiąs triumfuojantis žydų tautos gelbėtojas, Jokūbas suprato, kad Mesijo likimas – kentėti ir gyvybę atiduoti. Ši antroji patirtis taip pat lėmė, kad buvęs impulsyvaus ir aikštingo būdo, atėjus laikui, Jokūbas nesvyruodamas atidavė gyvybę už Kristų. Tai įvyko pirmojo amžiaus penktojo dešimtmečio pradžioje. Apaštalų Darbuose rašoma: „Karalius Erodas pradėjo persekioti kai kuriuos Bažnyčios žmones. Jis nukirsdino Jokūbą, Jono brolį“ (Apd 12, 1-2).

Vėlesnė tradicija liudija, kad prieš mirtį apaštalas Jokūbas aplankęs dabartinę Ispaniją ir ten skelbęs Kristų. Ir kad vėliau Jeruzalėje nužudyto apaštalo kūnas buvęs nugabentas į Ispaniją, į Santiago de Compostela. Į tą šventovę kasmet keliauja minios maldininkų, o apaštalas Jokūbas vaizduojamas su piligrimo lazda ir Evangelijos ritiniu, kaip tasai, kuris keliauja po pasaulį ir skelbia Gerąją Naujieną.

Kiltų klausimas, prie ko šv. Apaštalas Jokūbas ir šio sekmadienio Dievo Žodis, atskleidžiantis mums vedamąją mintį apie tuštybę ir pilnybę. Pirmąjame skaitinyje girdėjome Išminčiaus klausinėjimą, kas gi vis dėl to yra ne tuščia, kas gali atnešti džiaugsmą ir paguosti, kai po darbų atrodo jau nieko nebenori ir viskas tėra “vėjų vaikymasis”.

Broliai!
Jeigu esate su Kristumi prikelti, siekite to, kas aukštybėse, kur Kristus sėdi Dievo dešinėje. Rūpinkitės tuo, kas aukštybėse, o ne tuo, kas žemėje. Jūs juk esate mirę, ir jūsų gyvenimas su Kristumi yra paslėptas Dieve. Kai apsireikš Kristus – mūsų gyvastis, tuomet su juo ir jūs pasirodysite šlovingi.
Numarinkite, kas jūsų nariuose žemiška: ištvirkimą, netyrumą, aistringumą, piktą pageidimą, taip pat ir godumą, kuris yra stabmeldystė. (Kol 3, 1-5)

Šiame skaitinyje yra visa programa, ką turime daryti, kad būtume bent kiek panašesni į Kristų ir kad galėtume Jam tarnauti kitame, kad nesakytume kaip tas žmogus Evangelijoje “viskas padaryta, galiu ramiai pailsėti ir pasidžiaugti, koks aš tobulas. Tai ir yra didžiausia tuštybė, kokią galime pasiekti gyvenime – arba sakyti “štai, AŠ PATS VISKĄ PASIEKIAU” arba “nu va, jau viską atlikau, galiu pailsėti”. Šiandien Dievo Žodis įspėja, kad atostogų nėra, kad mūsų gyvenime nei nuo Dievo, nei nuo kovos su pagunda ir nuodėme ir savo trapia prigimtimi negalime sudėti rankų, nes Viešpats pasakys mums “kvaily, ką tu darai? Veikiai pražūsi, jei neatsiversi ir nenusikratysi tų ištvirkimo, netyrumo, aistringumo, pikto pageidimo, taip pat ir godumo, kuris yra stabmeldystė. Mes taip dažnai norime turėti, kad net kartais pasidarom akli ir nesusigaudantys – visąlaik prie kažko prisirišam – ir žinoma, kad tą Dievas atima iš mūsų… – juk mes tada esam kvaili, kai prisirišam – mes paprasčiausiai nieko kito nematom tiktai tai… Šiandien daug populiariau tikėti tuo, “ kad yra kažkas aukščiau”, kas neįpareigoja kurti jokio santykio.

Kam gi smagu turėti tokį draugą, kuris paskambina ar užsuka į svečius tik tada kai ko nors reikia? Taigi, taip nedarykime ir Dievui, kuris yra ištikimesnis už bet kokį draugą ar žmogų sutiktą gyvenime. Be Dievo mūsų gyvenimas pilnas tuštybės ir yra tiksliausiai apibūdinamas žodžiu “betvarkė”, be Dievo gyvenimo mūsų tarpe nieko nėra tvirto ir pastovaus.

Štai ir Evangelijoje minėtas žmogus, kuriam TIESIOG PASISEKĖ, kad turėjo daug turto ir kad užderėjo gausus derlius. Jis tikriausiai galvojo, kad trąšos labai geros, reikės kitais metais tas pačias imt. Tačiau tikriausiai net nesusimąstė apie Tą, kuris tas gėrybes savo Malone jam leidžia turėti. Viskas, ką mes turime yra tik iš Dievo malonės ir gailestingumo.  Evangeliniame palyginime įdomu, kad iš goduolio lūpų neišėjo žodis “DIEVAS”. Ten yra tik “aš” ir “mano siela”, kitaip tariant AŠ ir “kažkas aukščiau”. Ir sielai žmogus sako ilsėtis ir su ja bendrauja, nors turėtų bendrauti su pačiu sielos ir visko kuo džiaugiasi Kūrėju… Tada įsiterpia Dievas, kuris yra, skaitome Pradžios knygoje” Pavydus Dievas, baudžiantis kiekvieną, kas garbina svetimus dievus ir nusigręžia nuo Jo.” Ir taria : “kvaily, kam visa tai paliksi?”

Mūsų “Gyvųjų Akmenų” bendruomenėje viena moteris sako per susirinkimą: “mano vienintelis rūpestis ir klausimas dabar – Viešpatie, kai aš numirsiu, KĄ aš tau pasakysiu, kai mes pasimatysime?”
Šitas klausimas krypsta į Dievą – Ką JAM pasakysiu, o ne kaip ten man bus ar kaip aš ten kentėsiu – nekentėsiu, bet ką Dievas man pasakys, o aš Jam. Tai gilesnis, manyčiau, aukštesnis lygis nei tik gražūs namai ar sotus pilvas. Būtų keista, jei tokią dieną nepacituočiau šv. Jokūbo:

 Nagi jūs, kurie kalbate: „Šiandien arba rytoj mes keliausime į tą ir tą miestą, tenai prabūsime metus, versimės prekyba ir pasipelnysime“, –  juk jūs nežinote, kas jūsų rytoj laukia! Ir kas gi jūsų gyvybė? Esate garas, kuris trumpam pasirodo ir paskui išnyksta.  Verčiau sakytumėte: „Jei Viešpats panorės, gyvensime ir darysime šį bei tą“.  O dabar jūs giriatės iš savo pasipūtimo, ir kiekvienas toks gyrimasis yra netikęs.  Kas moka daryti gera ir nedaro, tas nusideda. (Jok 4, 13-17)

Šita citata viską ir atsako – jei Viešpats panorės, o ne jei aš panorėsiu ir Dievui įtikinsiu, kad tai yra gerai. Mes esame keleiviai, kurie negalime apsistoti vienoje vietoje. Kai išeisite, būtinai atkreipkite dėmesį į šv. Jokūbo statulą prie durų. Ji mums primena, kad turime stovėti ne ant garbės ir šlovės laiptų, bet ant žemės, turime eiti į visą pasaulį ir skelbti Evangeliją. Šv. Jokūbas neturi didelio lagamino daiktų – turi tik skrybėlę, lazdą, gertuvę ir Dievo žodžio knygą. Tai paskata ir mums bei ženklas, kad turime neprisirišti prie žemės ir nuolat siekti dangaus pasiėmę tik Dievo Žodžį, Maldos lazdą, sakramentų gertuvę, ir dorybių skrybėlę, saugančią nuo saulės spindulių ir padedančius padėti pasiekti išgelbėjimą. To tad ir prašykime:

Šventasis Apaštale ir Viešpaties Mokiny, Jokūbai, pamilęs Aukščiausiojo Dievo Sūnų Jėzų Kristų ir sekęs Juo, palikęs tinklus ir valtį, ir pirmasis atidavęs gyvybę dėl Švenčiausiojo Jėzaus Vardi, užstok mus, nusidėjėlius, prisirišusius prie žemiškų dalykų,ir padėk būti prisirišusiems tik prie mūsų Dievo, Jam nuolat tarnauti, kad mokėdami daryti gera tą ir darytume. Jam garbė ir gyrius per visus amžių amžius. AMEN.

(Iš klieriko Martyno mąstymo)