2016 m. gegužės 12 d. Jonavos šv. apaštalo Jokūbo parapijos jaunimas išsiruošė į kasmetinį Sekminių žygį, daugiau nei 100 km pėsčiomis iš Jonavos į Šiluvą.

Šis žygis jau tapo tradicija ir sutraukia ne pirmus metus einančius savanorius, kurie puikiai suprasdami Kelio teikiamus sunkumus ir palaiminimus leidžiasi lydėti jaunuolius į kelionę, kurios pabaigoje, Šiluvoje, suteikiamas Sutvirtinimo sakramentas.

Pirmoji diena buvo itin dosni saulės šiluma. Arti 50 žygiuojančių patraukė iš Jonavos šv. apaštalo Jokūbo bažnyčios šventoriaus link pirmosios dienos ėjimo tikslo – Labūnavos. Pirmąją dieną yra daug krykštaujančio džiaugsmo, nes visi pailsėję ir su įdomumu leidžiasi į šį nuotykį.

Savose kuprinėse nešdamiesi ik svarbiausius ir būtiniausius higienos ir aprangos atributus, o visa kita patikėdami į Kūrėjo rankas. Pakeliui iš gyventojų prašoma pasidalinti maistu. Šis prašymas sutinkamas labai įvairiai – vieni džiaugiasi matydami jaunus žmones einančius su tikėjimu ir ne tik pasidalina turimu maistu, bet palydi padrąsinančiu žodžiu ir šypsena; štai kiti nepatikliai klausia, o kodėl vaikai ne mokykloje ir čia bastosi; treti kiek grubokai atkerta, kad patys neturi, kuo dalintis; dar kiti su džiaugsmo ašaromis dalinasi savo gyvenimo kasdienybės akimirkomis ir dalinasi tuo, ką turi; yra tokių, kurie su tokiu džiaugsmu priima svečius ir dėkoja Dievui už aplankymą, nes pastaruoju metu gyvena savoje ligos vienatvėje. Tikriausiai net neišvardinsiu visų tų unikalių ir savitų susitikimų akimirkų, kurias einantys keliu ir gyvenantys šalia šio kelio išgyvena, tai – bendrystės ir Dievo gailestingumo akimirkos, už kurias visą kelią meldžiamasi, dėkojant Dievui už sutiktus žmones, jų dosnumą ir meldžiant kiekvienam Dievo malonių. Ir šioje maldoje visai nesvarbu, kaip buvo priimti – su šypsena ar kartėliu, nes kiekvienas susitikimas savaip brangus ir reikšmingas.

Pirmoji diena buvo užbaigiama Labūnavoje, kurioje keliaujančius Jonavos piligrimus pasitiko Labūnavos pagrindinės mokyklos bendruomenė, kuri suteikė ne tik stogą virš galvos, bet vakare vaišino itin skaniais pyragėliais ir sultiniu, o ryte pasitiko karšta garuojančia koše.

Dalis piligrimų atrado nakvynę pas vietinius gyventojus, kurie priėmė keliaujančius ir dalinosi savo namų šiluma ir jaukumu. Likę piligrimai nakvojo mokyklos salėje. Tai tam tikras patyrimas, kuris ypatingai reikalauja bendruomeninio suvokimo, kai reikia elgtis labai tyliai, nes salėje viskas aidi ir galvoti ne tik apie save, bet ir šalia besiilsinčio ramybę. Pirmoje dienoje yra daug energijos ir užmigti nėra taip paprasta, tad turėjome nuotykį – kaip užmigti.

Taip pat po pirmos dienos buvo gausiai skaičiuojamos nutrintos kojos ir atsiradusios kelio bendražygės – pūslės. Tai dalis kelio, ką reikia priimti, kaip vieną iš neatsiejamų dalių ir visai to nesibaiminti. Tikriausiai nėra tikslo slėpti, kad kelyje yra skausmo ir kančios akimirkų, kur keliaujantys turi progą savo viduje susitikti su kantrybe ir ištverme. Šis susitikimas nėra paprastas, tačiau šiame kelyje tai įveikiama su malda ir pasitikėjimu.

Antroji diena prasidėjusi nuo pusryčių ir bendro palaiminimo Labūnavos pagrindinės mokyklos bendruomenei, kuri su rūpesčiu ir meile priėmė ir patikėjo savosios mokyklos prieglobstį. Vėliau sekė vėl kelias ir vienas iš iššūkių persikelti per upę, tam pasitelkta valtis, kai klebonas kun. Audrius saugiai perplukdino visus į kitą pusę, kurioje kelias toliau tęsėsi.

Antroje dienoje daugiau ramybės ir pajaučiamas kelio patyrimas, tačiau diena tęsiama panašiu ritmu – ėjimas, malda, maisto prašymas ir pietūs, paskui vėl ėjimas. Kiekvienas piligrimas čia rastų savo nepakartojamų ir unikalių istorijų apie tai, kaip jis išgyveno šį kelią.

Antroji diena ėjimo diena baigėsi Pajieslio miestelyje. Atkeliavus į miestelį pirmiausia ateita į Pajieslio Švč. Mergelės Marijos, Liūdinčiųjų Guodėjos bažnyčią, kur piligrimus lydintis klebonas kun. Audrius aukojo šv. Mišias. Tai ypatingas išgyventas laikas, kai po dviejų ėjimo dienų visų žvilgsnis kreipiamas į Dievą ir švenčiama liturgija, kuri buvo apsčiai kupina nuoširdžios vilnijančios giesmės, ramybės, bendros maldos ir nuolankaus dalyvavimo.  Vėliau buvome priimti Pajieslio daugiafunkciniame centre, kur buvome vaišinami vakariene ir gavome nakvynei vietą. Didžioji dalis piligrimų atrado nakvynės vietą pas svetingus vietinius gyventojus, kurie ne pirmus metus priima keliaujančius jaunuolius ir dalinasi savo kasdienybės džiaugsmais ir gyvenimu. Tai nuostabaus susitikimo laikas ir kai jie ryte atlydi jaunuolius vėl išleisdami į kelią, jaučiama, kad palydi ne svetimą, bet savą ir artimą jiems tapusį piligrimą.

Leisdamiesi į trečiosios dienos kelią, kuris buvo pažymėtas iš dangaus laiminančiu lietumi pirmiausia laiminome Pajieslio daugiafunkcinio centro bendruomenės žmones, kurie su rūpesčiu ir globa ne pirmus metus glaudžia pas save atkeliaujančius. Vėliau prieš kelionę bažnyčioje meldėmės dėkodami už žmones, jų svetingumą ir už galimybę būti šiame kelyje.

Trečioji diena savyje talpino itin daug ištvermės reikalaujančius kilometrus, kurie buvo pažymėti nuolat iš dangaus krintančio lietaus. Bet piligrimai kantriai ir su užsispyrimu metras po metro įveikinėjo savo kelio kilometrus. Iki kol atvyko, tiesa, visi šlapi, kiek sužvarbę, tylūs ir ramūs į Betygalos kultūros centrą, kur galėjo sausai atsisėsti po stogu ir dieną užbaigti bendra gegužinės malda, su padėka ir su maldavimu – stiprybės.

Paskui sekė dar vienas iššūkis per pliaupiantį lietų ieškoti šiltų ir sausų namų, kuriuose galėtų prisiglausti. Nors Betygalos miestelis nėra didelis, tačiau draugiški ir svetingi jo gyventojai po savo namų stogu priėmė visus iki vieno keliaujančius keliu piligrimus. Tariame didelį ir nuoširdų ačiū, Betygalos gyventojams, kurie savo gailestingumu apgaubė po sunkios ir šlapios dienos atkeliavusius jaunuolius, juos pamaitino, sustiprino ir išleido į kelią.

Ketvirtoji diena – ypatinga ir smagaus jaudulio kupina. Tai paskutinė kelio diena, kai tikslas jau tarsi ranka pasiekiamas. Dangus dar pusdienį laimino lietumi, bet paskui kiek nurimo ir savąjį kelią piligrimai galėjo užbaigti trankia ir garsia giesme, kuri skanduoja:

Viešpats mūsų Vedlys! Vedlys!

Viešpats mūsų Uola! Uola!

Tvirta ranka Jis veda mus

Iš Jonavos į Šiluvą

Ir viens. Du. Trys.

Viešpats mūsų Vedlys!….

Tik nuėjęs keliu daugiau nei 100 km; tik išgyvenęs tą savitą skausmą; tik išbuvęs savo vidiniame pasaulyje su noru pasiduoti ir atradęs jėgų nueiti; tik išmiegojęs ant salės grindų; tik keturias dienas keliavęs su tais pačiais žmonėmis, jiems padėjęs arba sulaukęs jų pagalbos; tik valgęs iš pakelėje sutiktų žmonių dosnumo; tik su begaliniu dėkingumu išgyvenęs tą žmonių svetingumą, kai jie priima į savus namus; tik praklampojęs slidžiu nuo lietaus purvo keliu; tik patyręs, ką reiškia kelias – gali suvokti, ką piligrimui iš Jonavos reiškia ši giesmė ir paskutiniai metrai Šiluvoje einant per aikštę ir stebint susirinkusius artimuosius ir tik, šiam piligrimui suvokiama, ką reiškia malda prie Švč. Mergelės Marijos Apreiškimo koplyčios, apkabinimų jūra ir džiaugsmo ašaros. Tai Dievo dovanota patirtis, kuri ją išgyvenusiam liks ilgam atmintyje ir širdyje.

Vėliau sekė džiaugsmingi susitikimai su artimaisiais ir pati kulminacija – Sutvirtinimo sakramentas, kuris buvo suteiktas Šiluvos Švč. Mergelės Marijos Gimimo bazilikoje. Sakramentą teikė ir šv. Mišias aukojo Kauno arkivyskupijos vyskupas augziliaras Kęstutis Kėvalas, koncelebravo kun. Artūras Kazlauskas ir klebonas kun. Audrius Mikitiukas.

Nuoširdus ačiū! Tad po žygio, kuriame kiekvienas savaip išgyveno ėjimo džiaugsmą ar skausmą, pritrintas pūsles, pagalbos rūpestį ar gebėjimą nuolankiai paprašyti, susitikimus ir patyrimus tegalime tik dėkoti:

Visų pirma klebonui kun. Audriui už nenuilstantį norą lydėti jaunuolius šiuo keliu. Sesei Pranciškai ir komandai už visą jaunuolių pasiruošimą Sutvirtinimo sakramentui ir rūpestį žygeiviais. Savanorių komandai, kurie ne pirmus metus, leidžiasi palydėti ir išgyventi bendrystėje ėjimo patirtį ir su savimi nešasi ne tik kuprinę ant pečių, bet ir atsakomybės ir tarnystės naštą ir džiaugsmą (Jūs šaunuoliai!).

Vyskupui Kęstučiui Kėvalui ir kun. Artūrui Kazlauskui, kad pasitiko piligrimus šios piligriminės kelionės pabaigoje ir su šv. Dvasios palaiminimu išsiuntė į tolimesnę gyvenimo kelionę ir nuolatinį Kelią, kuris tęsiasi jau su perkeista širdimi.

Tuo pačiu tariame ačiū jaunuoliams, kurie nepabijojo leistis į šį kelią – su energija, jaunatvišku maksimalizmu, gera nuotaika, išdaigomis ir brandžiu rimtumu, kai reikia paguodos kenčiančiam. Ir dėkojame tėveliams, kurie pasitikėjo ne tik komanda patikėdami į jų rankas, tai, ką turi brangiausio – savo vaikus, bet pasitikėjo ir savo vaikais, kuriuos palydėjo į jų asmeninę kelionę tikėjimo kelyje.

Kaip ir klebonas kun. Audrius padėkos žodyje minėjo, kad mes, sudarome Gyvąją Bažnyčią savo veikimu, tad norisi padėkoti kiekvienam, kuris šiame kelyje paliudijo savo buvimu, gebėjimu dalintis, gailestingumo parodymu, padrąsinimu, palydėjimu, tarnyste, kad esame Bažnyčia, kuri šiandienoje gyva ir atvira Dievo veikimui ir liudijimui. Ši padėka yra nesutalpinama į žodžius, tačiau kiekvienas patikėtas į Dievo rankas, kuris žino geriausiai, ką su tuo daryti.

Tuo pačiu visi esame dėkingi Dievui už Jo palydėjimą, suteiktą paguodą per žmones ir globą visos kelionės metu, net už tą laiminantį lietų, kuris leido pajausti ir kitokią kelio spalvą savame gyvenime, juk niekas nežadėjo, kad bus lengva, tačiau plačios piligrimų šypsenos ir nuoširdumas tik įrodo – verta!

Savanorė Milita Žičkutė-Lindžienė