Kalbamės su ilgamečiu Jonavos dekanato dekanu Jonavos šv. apašt. Jokūbo parapijos klebonu kun. Audriumi Mikitiuku apie laiką šioje tarnystėje ir įsimintiniausius įvykius.

Tarnystės pradžia

Kai 2007 m. birželio mėnesį kun. Audrius gavo paskyrimą į Jonavą, jam viso labo tebuvo 29 metai, tuo metu tai buvo didelis įvertinimas ir pasitikėjimas, o tuo pačiu ir atsakomybė. Kaip ir kiekvienu tokiu atveju buvo pačių įvairiausių reakcijų: vieni palaikė, kiti netikėjo, treti ryžosi kartu dirbti. KaiPIC_1329p vieną iš didelių dovanų tuo laikotarpiu kun. Audrius įvardija tai, kad buvo kartu paskirtas kun. Gintaras Blužas. Jis teigia, kad „tarnystė Jonavoje būtų per pusę blankesnė jeigu nebūčiau dirbęs su kunigu Gintaru Blužu, mes mokėmės vienas iš kito. Žmonės tai matė, kad mes ir patys tobulėjome, bet tuo pačiu ir kitus vedėme tuo tikėjimo keliu ir tai buvo labai gerai. Sugebėjome vienas kitą drąsinti ir buvome drąsūs, buvo daug nuostabių iniciatyvų, veiklų. Kartais galvoju, kad buvome per drąsūs ir buvo tokių sprendimų, kurie galbūt buvo per radikalūs žmonių atžvilgiu, kai kur turbūt reikėjo daugiau pakantumo, išlaukimo, kantrybės“.

Vienas iš opiausių klausimų, tai pasiruošimas sakramentams, tuo metu, kaip ir iki šiol, buvo siekiama ne tik suteikti sakramentinę paslaugą, bet kad žmogus sąmoningai priimtų sakramentus kartu su tikėjimu. Iki šiol Jonavos šv. apašt. Jokūbo bažnyčią yra apipynę daug įvairių legendų ir įsiskaudinusių žmonių pasakojimai apie tai, kad blogi kunigai veikia, tačiau kunigas Audrius dalinasi, kad tokie kunigystės principai, kurie siekia vadovautis Bažnyčios mokymu nužudo kiekybę, bet tuo pačiu gimdo kokybę. Ir parapijoje yra daug žmonių, kurie ruošdamiesi sakramentams, ėjo su pasipriešinimu, tačiau sugebėję perlipti per tai iki šiol turi tikėjimo dovaną ir tarnauja parapijoje, dalinasi savo tikėjimo kelione. Su rūpesčiu ir meile žvelgiant į pasiruošimą sakramentams siekiama kartu su žmonėmis augti ir dalintis tikėjimo dovana.

Svarbiausia, ką matau parapijoje yra žmonės ir auganti bendruomenė

Per šį laiką buvo ir labai džiaugsmingų akimirkų, kaip pavyzdžiui kelionės ir į Lenkiją, Italiją Izraelį ir kitur, tai tas per laiką ir užaugino bendruomenę. Tuo pačiu svarbų vaidmenį atliko ir atlaidai ar agapės, apie kurias žmonės nieko nežinojo, tačiau dabar tai dalis parapijinio gyvenimo. Taip pat kažkada nebuvo ir skelbimų, tačiau dabar per juos supažindinama su tuo, kas vyksta parapijoje, paaiškinama, išsamiau pristatoma.

Daug kas yra įprasta ir sunku pasakyti, kas yra naujai. Sunku jau prisiminti, kaip buvo išeita į gatves su procesijomis ir būtų keista jei to nebūtų. Tame labai svarbu daugiau žmonių palaikymo, nes išeiti į gatves reikia daugiau žmonių, kad tai būtų liudijimas, kad tai būtų didelis būrys, kad švęst liudijant pasauliui savo tikėjimą.  Kunigas Audrius sako, kad „labai sunku išeiti iš komforto zonos ir kad pradėtume savo tikėjimą švęsti. Tai ir yra mūsų kunigystės dalis, kad tą formuoti ir mokyti“.PIC_1596

Kai kurios idėjos tiesiog kilo iš rūpesčio, kunigas Audrius dalinasi, kad „Kai mano sesuo susilaukė dukters aš nupirkau jai pasakų knygą ir kol padovanojau pats paskaičiau tą knygą ir viena iš pasakų buvo „Liūdna pasaka“ ir tos pasakos pasekoje kilo mintis tuos vargstančius žmones sukviesti ne prieš šv. Kalėdas ar prieš šv. Velykas, bet būtent per šv. Kalėdas ir per šv. Velykas prie vaišių stalo su jais pabūti. Bandėm jiems ir paskaitas vesti, bet supratome, kad tai ne tas laikas , kad pamokyti. Tiesiog nieko nesakant, tiesiog nemokant kaip reikia gyventi, bet su jais pabūti, priimti“.

Buvo iniciatyvos lankyti ir tuos, kurie labiausiai atskirtyje ir gyveno sąvartyne „Kol buvo sąvartynas ėjome pas juos ir aplankydavome juos, vėliau jų liko visai nedaug. Juos aplankome per šventes, bet jie nuolat turi ryšį su mūsų Jonavos dekanato Caritas. Turi būti šiek tiek ekstremalas, kad rūpintis 21845492_1642234609129691_688713985_otais, kurie jau niekam nerūpi, esu užaugęs kaime ir nebijau tokių dalykų, nebijau darbo. Augdamas prie daug ko esu prisilietęs. Tuo pačiu labai svarbu surasti bendraminčių, kurie tame palaiko ir daro kartu, paragina, palaiko. Vienas gal ir nedarytum, bet kiti tau neleidžia nedaryti“  dalinasi kunigas Audrius.

Taip pat ir kiti dalykai bei iniciatyvos, kurios ilgus metus vyksta kilo iš komandinio darbo, kartu su kunigu Gintaru, sese Pranciška kilo mintis kartu su jaunimu eiti į Šiluvą, taip per žygį patiriant Dievo veikimą ir prisilietimą. Šie žygiai tęsėsi daugelį metų ir juose turėta bendrystė su jaunimu davė savus vaisius.

Tarnystė Šiluvos atlaiduose kilo iš noro pavaišinti žmones. Iš pradžių tą košę virė kavinė, paskui kilo idėja prašyti žmonių, kad tai darytų. Tuo pačiu kavos ir arbatos, Jonavos dekanatas buvo to pradininkas, tai ateina iš to, kad norisi pavaišinti bei parodyti dėmesį kitiems.

Taip pat daug pastangų įdėta į knygų platinimą, savotiškai klebonas yra kaip krikščioniškos literatūros knygnešys. Stengtasi, kad žmonės skaitytų, dovanotų, platintų, jiems pristatyta, kalbėta, supažindinta, suteikta galimybė patogiai įsigyti parapijoje.

Stipriausi momentai

Kunigas Audrius kalbėdamas apie stipriausius momentus pirmiausia įvardija, kad 11 metų vaisius yra parapijos namų renovacija ir tą, ką juose galimaDSC_5829 veikti. Tai vieta, kur veikia ir Šeimos centras, raštinė, jaunimo centras, savo laiku ir vaikų dienos centras buvo, sekmadieninė mokykla ir kiti. „Čia yra mano gyvenimo projektas, kuris su visų kitų pagalba buvo įgyvendintas. Tai išeinant į kitą parapiją to šiek tiek gaila, nes bažnyčia ir ten bus, žmonės irgi bus, bet nebus tokių namų“ dalinasi kunigas Audrius.

Prisimenant pačią pradžią „Atėjus į parapiją irgi nebuvo žmonių, kurie iš kart žinojo, ką daryti, buvo ilgas laikas, kol atpažinome vieni kitų stiprybes, susibendravome, prisijaukinome ir kol patikėjome, kad gali vienus ar kitus dalykus daryti. Tai didelis ir daugelio žmonių darbas. Klebono pareiga sudaryti sąlygas ir sugebėti pakviesti žmones, laiku pastebėti, paskatinti ir pasėti tą garstyčios grūdelį, kuris yra mažas, tačiau iš jo išauga dideli ir svarbūs dalykai. Užauga medžiu, kur padangių sparnuočiai randa sau pavėsį ir suka lizdus. Taip ir Bažnyčia ji auga ir stiprėja. Kiekvieno klebono pareiga parapijoje auginti ir dalintis supratimu“.

Sunkiausi dalykai ir iššūkiai

Kai kalbamės apie tai, kas buvo per šį laiką sudėtinga ir iššūkiai, pirmiausia klebonas kun. Audrius kalba apie daug kam girdėtą skandalingą istoriją, kai parapijai buvo suteikta vienos tikinčiosios auka.DSC_1115 „Sunkiausia buvo tada, kai turėjau atlaikyti auką paaukotą Jonavos parapijai ir kai gimė straipsniai ir apkalbos, tas laikotarpis buvo labai sunkus. Skaudžiausia tas, kad žmonės nežinojo ir kalbėjo, tai buvo tarsi jų linksmybė pateisinti savo netikėjimą, kad klebonas blogas. Ne man iš tos aukos atiteko pinigai, o parapijai ir klebonas visada stengiasi pritraukti aukas, kad bendruomenė galėtų kurtis. O čia sulaukta begalinės kritikos, netikėjimo, pasmerkimo ir šis laikotarpis bus tai, ką bus sunku prisiminti. Ir tai tęsėsi  labai ilgai. Visi galvoja, kad esu teistas ir taip toliau, tačiau taip nėra aš buvau tik liudininkas ir man nebuvo įtarimai pareikšti ir aš nebuvau ir nesu teistas. Tas visuotinis pasmerkimas buvo sunkus momentas, bet jis praėjo ir davė naudos. Seniau aš buvau per silpnas kritikai ir blogoms kalboms, o dabar tiesą pasakius manęs tas nelabai veikia. Ši istorija mane labai užaugino ir tai buvo gera patirtis“.

Taip pat kalbant apie iššūkius, klebonas kun. Audrius dalinasi, kad neblogai veikia vidinis parapijos gyvenimas, tačiau reiktų dėti daugiau pastangų kurti ryšį su išore ir kitomis organizacijomis. „Turiu pripažinti, kad ir mano būta klaidų ir griežtesnių pasisakymų santykyje su miesto ir rajono valdžia, tačiau tuo pačiu trūko ir jų dialogo ir supratimo, kad Bažnyčia yra aktyvus veikėjas ir daro daug miesto kontekste“. Dėl to reikalingas glaudesnis bendradarbiavimas su miesto valdžia ir kitomis bendruomenėmis, kurie užsidaro ir nenori įsileisti. Norėtųsi glaudesnio bendradarbiavimo su visu miestu.“

Mintys ateičiai

Klebonas kun. Audrius dalinasi, kad norėtųsi dar aktyvesnės bendruomenės, kad žmonės labiau identifikuotų save, kaip katalikus, kad būtų mažiau abejingumo.PIC_4229 Svarbu, kad žmonės jungtųsi, kaip aktyvinti bendruomenę, kaip padaryti, kad žmogus daugiau iš savęs pareikalautų ir nebūtų komforto zonoje. Daugiau tokių katalikų, kurie nebijotų iššūkių. Kad jie suprastų, kad už tikėjimą reikia sugebėti atiduoti daug, kad jie nenurimtų, kad turėtų to noro keistis ir ieškotų.

„Norėčiau pirmiausia parapijai padėkoti, nes tikrai yra už daug ką padėkoti per šį laiką. Pirmiausia tai yra žmonės, kurie nepaisant visko buvo šalia, netrūko žmonių, kurie mane mylėtų, gerbtų, kartu dirbtų. Palinkėti, kad iš tikrųjų suprasti, kad kiekvieno mūsų pareiga pačiam ieškoti santykio su Jėzumi ir joks kunigas geras ar blogas už mus jo nesuras. Ieškoti tos tikėjimo prasmės, ne tik kelios maldos ir prieš šv. Velykas atlikti išpažintį, bet ieškokite gyvo santykio su Viešpačiu. Linkiu būti smalsesniais. Linkiu gyvybės ir atradimų“ palinkėjimu mūsų pokalbį užbaigia klebonas kun. Audrius Mikitiukas.

Lydėkime malda tarnaujant Kauno Švenčiausiosios Jėzaus Širdies (Šančių) parapijoje einant klebono pareigas, o taip pat Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriuje-pataisos namuose einant kapeliono pareigas.

2018 m. liepos 22 d. 10 ir 12 val. klebonas kun. Audrius Mikitiukas aukos šv. Mišias atsisveikindamas su parapija ir dėkodamas Dievui už tarnystės metus.

Savanorė Milita Žičkutė-Lindžienė