Jonavos šv. apašt. Jokūbo parapijoje 2018m. liepos 20 d. priesaiką davė naujai paskirtas klebonas kunigas Virginijus Birjotas. Jis taip pat paskirtas Jonavos dekanato dekanu. Kalbamės su juo apie pašaukimo kelią ir tarnystės vietas bei naują paskyrimą į Jonavą.
Pašaukimo formavimasis
Esu kunigas Virginijus Birjotas, esu kilęs iš Radviliškio. Radviliškyje gyvena mano tėvai ir sesuo, kuri jaunesnė 5 metais.
Augau religingoj šeimoj ypatingai iš mamos pusės, kadangi turėjau tetą vienuolę kazimierietę. Tikėjimas visada buvo praktikuojamas ir tarybiniais laikais ėjome į bažnyčią, nuo pat pirmos Komunijos 1985 m. pradėjau patarnauti šv. Mišiose. Tais laikais Radviliškyje buvo labai daug patarnautojų, net kartais netilpdavome prie altoriaus per šv. Mišias. Tai dalindavomės, kurie į kurias šv. Mišias eis. Iš to tarpo mūsų draugų, kurie vieną mokyklą esame baigę, esame trys kunigai.
Pašaukimui formuotis, manau padėjo geri kunigai, nors ypatingo dėmesio tuo laikmečiu mums neskyrė. Buvo labai pamaldus zakrisjonas Feliksiukas Radviliškyje, manau jis galėjo būti ir slaptu vienuoliu, jis bendravo slaptai su jėzuitais ir pranciškonais. Jis veždavosi mus į Vilnių, į Aušros Vartus ir kitur, aprodydavo bažnyčias, tai būdavo kasmetinės išvykos. Ir aišku didžiausią įspūdį man padarė Jono Pauliaus II knyga „Pašaukė mane“, kurią perskaičiau paeiliui porą kartų. Turbūt tai manyje ir ugdė pašaukimą, norą tarnauti, taip pat patiko bendrauti su žmonėmis. Visada sekėsi geriau humanitariniai mokslai. Taip pat buvo ir du draugai, kurie jau buvo įstoję į seminariją.
Dar būdami paaugliai mes dirbdavome prie bažnyčios, ji buvo perstatoma, tai tų darbų visokių buvo. Nemažą indėlį prie pašaukimo prisidėjo mons. Antanas Bitvinskas, kurie buvo su Jonavos prelatu Pranskiečiu prie Baikalo ežero. Kunigas Edvardas Zeidotas, kuris mane išleido į seminariją, jie turbūt prisidėjo. Taip ir augo tas pašaukimas.
Kelias į kunigystę
Radviliškyje baigiau vidurinę mokyklą ir iš karto po jos 1993 m. įsimintinais Lietuvai metais, kada buvo atvykęs 
popiežius Jonas Paulius II įstojau į seminariją.
Paskui tie metai kunigų seminarijoje, įstojau į tokį draugišką kursą, mes jau 19 metų nuo baigimo, darome kas pusę metų susitikimus, iš kurso išėjo du vyskupai – tai vyskupas Kęstutis Kėvalas ir vyskupas Linas Vodopjanovas. Taip ir palaikome tuos ryšius, palaikome vieni kitus ir sunkiomis akimirkomis, pasikalbame.
Seminarijoje taip pat mokiausi su kun. Audriumi, su kuriuo dabar keičiamės.
1999 m. vasarą buvau pašventintas diakonu, paskui pusei metų prabėgus, kad dar spėti prieš jubiliejinius metus, tai dar praeitam amžiuj, 1999 m. gruodžio 19 d. buvau pašventintas kunigu. Kaip kunigo tarnystę pradėjau Kauno Kristaus Prisikėlimo mažojoje bažnyčioje, pas labai man gerą įspūdį mano kunigystei davusį, kunigą Viktorą Brusoką, kuris buvo tėviškas, supratingas, šiltas.
Tarnystės vietos
Dar būdamas vikaru buvau paskirtas į nepilnamečių pataisos namus – tardymo izoliatorių kapelionu, tai buvo ilgas kelias iki pat dabar, buvo labai įvairių patirčių. Nuo gražių, įdomių iki skausmingų istorijų ir jau buvo kiek išsikvėpusi ši tarnystė. Jaučiau, kad reiktų kažką keisti joje, bet vis tiek kiek galėjau ir supratau tai atidaviau to laiko ir pastangų. Buvo ir šv. Kūčios ten kartu valgomos ir šv. Mišios aukojamos, anksčiau ir klierikai atliko ten praktiką. Esame ruošę nuteistuosius ir Sutvirtinimo sakramentui.
Vikaru buvau 2,5 metų, kol 2001 m. buvau paskirtas į Rumšiškių parapiją klebonu. Čia buvau 8 metus tarnystėje. Tai buvo labai gražus laikas, pirmoji parapija. Su žmonėmis buvo šilti santykiai, ten turėjau aptarnauti keletą koplyčių, taip jau buvo susiformavę šitoje parapijoje. Sekmadieniais važinėdavau į keletą vietų šv. Mišias aukoti. Turėjau daug patarnautojų, net nežinau, kaip gi juos patraukdavau, bet nemažas būrys jau suaugiusių vyrų mane vis dar aplanko ir kartais savo drauges pirmiau pristato man, nei savo tėvams. Manau, kad tas ryšys svarbus, aišku be patarnavimo šv. Mišioms, kartu pažaisdavome futbolą ar kepdavome šašlykus, tai buvo tokia bendrystė, kurioje kartu augome. Tai buvo labai gražūs metai ir buvo labai puikūs kaimynai. Jaučiau tokį palaikymą, artimus santykius, kaip pvz kaimynė išvirusi sriubos sakydavo „Klebone, ateik pavalgyti“, tai buvo šilta ir buvo gera. 
2008 m. buvau paskirtas arkivyskupijos Caritas direktoriumi, kur beveik dvi kadencijas išbuvau. Tai buvo specifinė tarnystė, didelis būrys karitiečių, taip pat reikėjo palaikyti ryšius su dekanais. Ne mažas iššūkis tuo laikotarpiu buvo maisto dalinimo programa, kur reikėjo daug diplomatijos sprendžiant įtampos situacijas, daug pakrovimų ir iškrovimų, kai kur ir patalpų klausimas, buvo ir pykčių, bet reikėjo tame laviruoti ir dėka esančių šalia bendradarbių viskas spręsdavosi.
2009 m. buvau paskirtas Kauno Švč. Jėzaus Širdies (Šančių) parapijos klebonu. Tai taip pat buvo labai gražūs tarnystės metai, kuriuose būta iššūkių ir gerų akimirkų.
Visas pareigas, kurios man buvo patikėtos stengiausi, jas eiti, o ne nuo jų bėgti. Aišku nežinau, kiek tinkamai jas atlikdavau, kai kartais pagalvoju galėjau dar daugiau kažką padaryti, bet dėl žmogiško silpnumo ar tuo momentu, kai teko užimti trejas pareigas, būti klebonu, kapelionu ir direktoriumi, jausdavusi, kad kartais gal ir per daug yra. Daugumoje atvejų pirmenybę teikiau parapijai, kaip pagrindinei vietai.
Džiaugiuosi, kad kartu parapijoje teko darbuotis su skirtingais kunigais, kurie kiekvienas turėjo savo patirtis ir galėjome jomis dalintis. Vieną iš jų dar ir dabar slaugome, kuris kartu su prelatu Pranskiečiu, kartu buvo lageryje ir kartu mokėsi.
Kunigo tarnystėje svarbūs akcentai
Labiausiai iš kunigiškų pareigų tai man patinka krikštyti vaikus, gal dėl to, kad Rumšiškėse buvo daugiausiai krikšto sakramentų suteikiama. Labai manau yra svarbu, kad kunigas pagal išgales aukotų kiekvieną dieną šv. Mišias, tai didelis pastiprinimas. Aišku asmeninė malda. Prieš keletą metų man padarė stiprų įspūdį rekolekcijos, kurias vedė slovakų vienuolis, jo tam tikri liudijimai, pavyzdžiui, kad jam rožinio malda yra kaip priklausomam asmeniui dozė, jei jis jos nesimeldžia iki pietų jam jau blogai. Tą labai įsisąmoninau, manau tas yra labai svarbu.
Taip pat yra labai svarbus ryšys su bendruomene. Tas vienatvės jausmas jis nėra visada lengvas, atrodo aplink daug žmonių, bet kai vakare pareini vienas su savo mintimis, tai nėra lengva. Aišku žmonėms nėra lengva suprasti, kaip ir kunigui šeimos gyvenimą, ten esančius rūpesčius iki galo, taip lygiai manyčiau, kad kartais ir pasauliečiams yra sunkoka pilnai suprasti kunigišką atsidavimą ir esančius tame iššūkius. O piktasis tuo metu ir nesnaudžia, ir bando įkišti kokį pagalį į ratus. Taip pat labai svarbus atgailos sakramento praktikavimas, t.y. išpažintis, kad sugrįžti prie Viešpaties atsiprašant ir toliau keliauti.
Paskyrimas į Jonavą
Arkivyskupo paskyrimas, kai pasakė, kad dabar turėčiau važiuoti į Jonavą, nesispyriojau, žinojau, kad tai naujas iššūkis. Bet sakiau tokius žodžius, kad kažkada rankas buvau sudėjęs į vyskupo rankas ir buvau žadėjęs paklusnumą, tai turiu priimti. Ir manau, kad atvažiuoju su taikiu nusiteikimu. Stengsimės rasti bendrą kalbą. Neatvažiuoju nieko griauti, perkeisti ar staiga daryti, iš tiesų esu tokio būdo, kad daug ką darau tik pamatavęs 9 kartus tik po to kerpu. Nereikėtų pergyventi, labai laukiu palaikymo, visada laukiu konstruktyvių diskusijų, kalbėjimosi ir manau, kad tai galėsime kartaus spręsti ir rasti sprendimo būdus.
Keičiu jūsų veiklų ir entuziastingą kleboną, tai nėra paprasta, bet manau, kad pirmiausia esame tikintys žmonės ir manau, kad reikėtų pirmiausia mąstyti apie tai, kad viskas yra Dievo valioje ir tie skyrimai ir sprendimai yra Dievo dovana ir po to mes kaip žmonės turime tą dovaną apipinti ir papuošti savo veikla, savo indėliu. Ir aišku labiausiai prašau maldos, palaikymo, supratimo, aišku esame vis tiek skirtingi žmonės, su skirtingais charakteriais, kartais požiūriais, tai priimti ir kokius trūkumus ar privalumus, bet svarbiausia jei turėsime geranoriškumo, tai manau, kad galėsime žiūrėdami į ateitį daug ką nuveikti.
Kalbėjosi Milita Žičkutė-Lindžienė
