2016 m. vasario 27 d. Jonavos kultūros centre įvyko Jonavos dekanato tikėjimo atnaujinimo (arba atsinaujinimo) diena tema „Dievo vardas – Gailestingumas“. Ši atsinaujinimo diena organizuota pagal Kauno arkivyskupijos kurijos rekomendacijas.
Jonavos dekanato dekanas kun. Audrius Mikitiukas sako sveikinimo žodį
Visus susirinkusius pasveikino Jonavos dekanato dekanas kun. Audrius Mikitiukas. Primindamas, kad žmogui tiesiog būtinas atsinaujinimas ir atnaujinimas, pateikdamas vieną iš įvaizdžių, kad net kompiuteriui, kuri veikia pagal aiškias programas, kartais prisirinkus virusų reikia atnaujinimo, taip ir žmogui – veikiančiam, darančiam, nuolat būnančiam pokyčiuose reikia atsinaujinimo. Tuo pačiu žmonėms linkėdamas, kad ši diena laisvintų, išdildintų, paskandintų viską, kas neleidžia mums būti sūnumis ir dukterimis Dievui Tėvui.
„Gyvųjų akmenų“ bendruomenės šlovinimas
Vėliau vyko šlovinimas, kurį vedė iš Kauno atvykusi „Gyvųjų akmenų“ bendruomenė. Ši bendruomenė kvietė išsilaisvinti ir atsiverti Dievo veikimui ir buvimui. Labai svarbu, kad sugebėtume būti atvirais ir mylinčiais savo Kūrėją. Salėje skambėjo gyvos giesmės ir bendra šlovinimo malda.
Dr. Artūras Lukaševičius skaito konferenciją „Kas yra Jėzus?“
Pirmoje konferencijoje kalbėjo dr. Artūras Lukaševičius tema „Kas yra Jėzus?“. Pradžioje jis pasidalino savo tikėjimo kelione ir sąmoningu suvokimu, kad mokslas ir tikėjimas neprieštarauja vienas kitam ir galima būti protingu, išsilavinusiu, mąstančiu ir tuo pačiu tikinčiu, tačiau iki šio suvokimo kelias nebuvo lengvas. Savo konferencijoje jis kvietė žmones atsiriboti nuo savo žinojimo ir tikėjimo ir pabandyti į viską tiesiog pažvelgti netikinčiojo akimis, tuo pačiu pristatydamas kontekstą, kuriame gyveno Jėzus, istorinius įrodymus ir faktus. Jis kėlė kontraversišką klausimą pasakodamas apie Jėzaus stebuklus ar mes šiandien skubėtume jais patikėti? Juk yra vietos, kur ir šiandien vyksta stebuklai, pavyzdžiui Lurdas, bet ar mes skubame tuo patikėti? Jėzus taip pat nesišvaistė stebuklais, bet Jėzaus svarbiausi stebuklai buvo – artimo meilės darbai. Visi jo stebuklai padaryti iš meilės žmogui, iš rūpesčio. Konferencijoje kiek plačiau aptarta ir mokinių, buvusių šalia Jėzaus jausmai, kai Jėzus mirė, buvęs nerimas ir baimė, net bėgimas, tačiau istorikai stebėdami toliau mato, kad apaštalai vėliau ima skelbti Jėzaus mokymą, liudija, skelbia Jėzaus buvimą Mesiju, prisipažįsta buvę jo mokiniais ir skelbia, kad mirtis Jėzaus nenugalėjo. Ir vis dėl to žvelgiat visus istorinius faktus ir buvusius įvykius tenka pripažinti, kad Jėzus Kristus tikrai prisikėlė, nes tik tai paaiškina visus įvykius ir pagrindžia. Kitokio paaiškinimo istorikai neturi, kodėl Jėzus iš Nazareto taip perkeitė savo mokinius ir iki pat šiol , net po daugiau nei 2000 metų mes gyvename jo mokymu.
Po šios konferencijos susirinkusius kvietė pažiūrėti baladę apie Bartimiejų, kuris buvo aklas, išmaldos prašantis žmogus, tačiau vėliau tikėjimo vedamas, ieškodamas Jėzaus, su viltimi, su atkaklumu, su malda ir tikėdamas jis išprašė savo akims regėjimą, tokiu būdu kviečiant žmones savo gyvenime praregėti, atverti akis ir atrasti. Matyti ir žydinčius sodus ir tekančias upes ir Dievo vedimą.
Kun. Vaidas Vaišvila
Antrąją konferenciją „Dievo vardas – Gailestingumas“ vedė Vilniaus Gailestingumo šventovės rektorius kun. Vaidas Vaišvila. Jis pristatė Gailestingumo metus ir šių metų renginius, kviečiant atvykti į Gailestingumo kongresą gegužės 6-8 dienomis Vilniuje. Kunigas Vaidas plačiau papasakojo apie Gailestingumo paveikslą ir nelengvą vienuolės Faustinos kelią, kol šis paveikslas buvo nutapytas. Ši vienuolė būdama Vilniuje patyrė virš 80 apsireiškimų. Dievo gailestingumo kelias nėra lengvas. Taip pat konferencijos metu kalbėta apie atvirumą Dievui, širdies tyrumą, ir besąlygišką pasitikėjimą, net kančioje. Atsivertimas prasideda nuo širdies, nuo perkeistos širdies, kai paliekama puikybė, žinojimas, išsivaizdinimas, kai lieka tik beprotiškai mylėti Dievą trokštanti širdis. Mylėti reikia ir save, tuo pačiu mylėsime ir Dievą. Mes vis bandome kažkam įtikti ir patikti, kai bandome patikti netikintiems, jiems pataikaujame, slepiamės, bet mes juk turėtume būti paslėpti Jėzuje Kristuje, turime jį mylėti ir liautis pataikauti pasaulio populizmui. Mes turime artėti prie Dievo ir jį mylėti, tiesiog būti apsigaubę Jo meile ir gyventi Dievu. Kunigas Vaidas kvietė pažiūrėti į savo gyvenimą ar esame laimingi ir tikri savo gyvenime, ar sugebame jame būti be puikybės, kad vyrautų kuklumas ir nuolankumas. Ir mylėkime Dievą taip, kad galėtume jam sakyti, kad myliu taip, jog galiu išprotėti. Svarbu melsti gailestingumo ir pasitikėti Dievu. Dievas trokšta žmogaus širdies. Jei mes suprastume, kas yra amžinybė, tai daugiau nieko netrokštume.
Šlovinimas ir palaiminimo malda
Po konferencijos buvo žiūrimas filmas „Patarlės“ apie tai, kaip laukia Dievo atėjimo į namus. Galima jo laukti, kaip ištaigingo svečio, ruoštis, puoštis, bet jam atėjus, kaip išdykusiam vaikui, kaip girtam išmaldos prašančiam žmogui ar vienišai išvarytai mamai mes tiesiog galime jo nepastebėti, tad labai svarbu, kaip mes suvokiame Dievą ir kaip jį priimame kiekviename žmoguje.
Agapė
Po šio filmo prieš pietus „Gyvųjų akmenų“ bendruomenė kiekvieną asmeniškai laimino šventintu aliejumi ir meldėsi asmeniškai, bei šlovindami giesme. Po šio palaiminimo visi kartu keliavo valgyti suneštinių vaišių.
Antanas sako liudijimą
Po pietų buvo numatytas laikas liudijimams apie Dievo gailestingumą. Antanas iš „Gyvųjų akmenų“ pasidalinimo savo gyvenime suvoktu visko, ką turi dalinimąsi su tikėjimo broliu ar seserimi, atviravo apie spintelėje slėptą skilandį ir sūrį ir kartų jo skonį slaptoje valgant vienatvėje. Vitalija iš Jonavos dalinosi savo gyvenime vykstančiais neįtikėtinais „atsitiktinumais“, kurie leidžia suvokti, kad Dievas veikia savaip, tik reikia sugebėti jį išgirti ir atsiliepti. Eugenijus Iš „Gyvųjų akmenų“ priklausantis bendruomenei 23 metus pasakojo apie tai, kaip reikia atsižvelgti į savo sveikatą ir kaip Dievas tuo rūpinasi, tik ir patiems reikia turėti nuolankumo tai suprasti ir perkeisti savo širdį tikėjimui ir gyvenimo prasmei.
Kol vyko liudijimai salėje kunigai iš Jonavos dekanato (dekanas kun. Audrius Mikitiukas, kun. Giedrius Maskolaitis, kun. Virginijus Veprauskas, kun. Raimundas Kazaitis), iš Ukmergės dekanato atvykęs kun. Šarūnas Petrauskas, iš Kauno atvažiavęs Marijos radijo direktorius kun. Gintaras Blužas ir Kauno arkivyskupas metropolitas Lionginas Virbalas SJ klausė išpažinčių. Tuo pačiu salėje „Gyvųjų akmenų“ bendruomenė ir Jonavos šv. apaštalo Jokūbo parapijos tikintieji meldėsi užtarimo malda. Ši maldos forma skirta tam, kad žmonės melstųsi vieni už kitus, padrąsintų ir pastiprintų vieni kitus. Šis laikas buvo ypatingas malonės ir gailestingumo laikas, kai kiekvienas atėjęs žmogus galėjo pajausti veikiantį Dievą ir jo dovanojamas dovanas per atleidimą, maldą, šlovinimą.
Sesė Pranciška Bubelytė FDCJ veda įvadą į Eucharistijos šventimą
Įvadą į liturgiją sakė sesė Pranciška Bubelytė FDCJ. Ji kvietė visus iš naujo prisiminti paskutinę vakarienę, to laikmečio sąlygomis ir tas akimirkas, kurios ten vyko. Tikėtina, kad tuo metu mokiniams buvo daug nesupratimo ir neaiškumo, ką Jėzus mokiniams bandė pasakyti ir kokias naujoves bando įvesti, kas yra ir šiomis dienomis, kai dažnam sunku suprasti, kas iš tikrųjų vyksta šv. Mišių metu. Tačiau jis savo mirtimi atidavė savo kūną dėl mūsų visų. Ir šiuo metu mes turime malonę švęsti šv. Mišias ir galbūt tai gali būti daug kam nesuprantama, kodėl, kas vyksta, tačiau jei mes tai priimame, kaip Eucharistiją, kas reiškia „Ačiū“ ir suvokiame, kad yra du stalai: Dievo žodžio stalas ir Aukos stalas, kurie abu labai svarbūs. Visi galime maitintis nuo Dievo žodžio stalo. O būdami malonės būsenoje ir nuo Aukos stalo priimdami į save ir savo širdis patį Jėzų. Ir svarbiausia, kad prie šių stalų artintumėmės sugrudusiomis širdimis, su nuolankumu ir meile.
Jonavos dekanato jaunimas kartu su visa susirinkusių bendruomene meldėsi Gailestingumo vainikėlį.
Skaitoma evangelija
Sakoma homilija
Eucharistijai vadovavo Kauno arkivyskupas metropolitas Lionginas Virbalas SJ, koncelebravo Jonavos dekanato dekanas kun. Audrius Mikitiukas, Jonavos šv. apašt. Jono parapijos klebonas kun. Giedrius Maskolaitis, Karmėlavos šv. Onos parapijos klebonas kun. Virginijus Veprauskas.
Arkivykupas Lionginas Virbalas SJ homilijoje kalbėjo, kad labai svarbu mūsų atsivertimas ir pasikeitimas, kuris neįvyksta per vieną dieną, tačiau tai vyksta pamažu, kad mes bent kiek priartėtume prie Dievo, eitume į jo pusę. Kalbama, kad bažnyčia viską draudžia, jog ji draudžia abortus, įvairius bandymus ir kitus dalykus, tai kyla klausimas ar krikščionis yra tas, kuris turi nieko nedaryti, nes viskas draudžiama? Pristatė keletą situacijų, kai kartais reikia žmogui pagalbos, tačiau nieko nepadarome, kad padėtume. Tad tampa aišku, kad galime nusigręžti dviem būdais nuo Dievo, visų pirma – prasižengdami, padarydami bloga, o antra – apsileisdami ir nepadarydami gero, tada, kai galime. Tuo pačiu atkreipė dėmesį ir į tai, kad žmogus pradeda daugelį dalykų tiesiog naudoti ir naudotis iki tol, kol gauna naudos, branginti daiktus tol, kol jie atsibosta, o paskui išmesti. Vėliau ir žmones, kurie nebenaudingi, juk galime išmesti juos, nes jie 
nebeneša reikalingos naudos. O kaip tada mąsto Dievas? Juk jis mus sukūrė ir mes galbūt nenešame vaisių? Galbūt tada jam geriau mus sunaikinti? Tačiau arkivyskupas Lionginas kvietė pažvelgti Dievo žvilgsniu, kuris dovanojo brangiausia, ką galėjo – gyvybę ir gyvenimą ir laukia, kad žmogus priimtų šią dovaną. Žmogus sąmoningas ir laisvas, todėl pats nusprendžia paklusti ar ne, bet jei jis nepaklūsta, tai jis tiesiog sugriauna savo tapatybę. Jis neberanda savo vietos, jei nesi tam, kam esi skirtas. Jei žmogus elgiasi prieš Dievo valią ar Jis tada nori nubausti? Bet tai nėra taip paprasta, kad Dievas baustų išorinėmis bausmėmis. Bet patys mūsų veiksmai (ir jų pasekmės), kuriais nepaklūstame ir yra bausmė, žmogus yra laisvas elgtis pagal tai, kaip jam atrodo. Žmogus gali rinktis daryti gera arba bloga. Bet čia kyla klausimas ar žmogus geba susitvarkyti su ta laisve, kaip pavyzdžiui nemokančiam vairuoti duoti mašinos raktelius. Galimybė rinktis bet ką, tai dar nėra laisvės pilnatvė, tai yra sąlyga būti laisvais ir kūrybiškais, koks yra Dievas. Esame laisvi, kai galime sukurti kažką gražaus ir gero įvairiose srityse. Dievas mato kiekvieno iš mūsų gyvenimus, esame laisvi ir kviečiami daryti gera, gailestingumo darbus: pamatyti, pastebėti, prakalbinti, padrąsinti, prisidėti, pastiprinti, tai mūsų krikščioniškas laisvės kelias.
Po Eucharistijos šventimo „Gyvųjų akmenų“ bendruomenė užbaigė dieną šlovinimu ir užtarimo malda.
Ši diena kiekvienam buvo savita ir kviečianti atverti savo širdį Dievo gailestingumui, tuo pačiu iš naujo pažvelgti į savo tikėjimą ir santykį su Kūrėju. Per dieną buvo ypatingai daug žavių ir nepakartojamų bendrystės akimirkų, šypsenų, juoko, rimties ir susikaupimo.
Tariame nuoširdų AČIŪ kiekvienam asmeniui, kuris prisidėjo prie šios dienos organizavimo ir išpildymo (kūrybinei komandai, savanoriams, lektoriams, šlovintojams, liudytojams, tarnystes atlikusiems žmonėms, broliams kunigams, Kultūros centro darbuotojams ir visiems visiems lydėjusiems malda), taip pat kiekvienam, kuris atvyko ir buvo bendrystėje ir su dėkingomis širdimis tariame AČIŪ ir Dievui, kuris buvo kiekvienoje akimirkoje.
Savanorė Milita Žičkutė-Lindžienė
