Vilties Motina
2021 10 09
Jonava
Pamąstykime šiandien apie viltį. ŠR sako: „Viltis mums yra tarsi saugus ir tvirtas sielos inkaras /Žyd 6,19/. Viltis yra panaši į saugų ir tvirtą inkarą. Inkaras tvirtinamas prie laivo. Kai laivas pasiekia numatytą vietą, jo kapitonas liepia nuleisti inkarą. Inkaras neleidžia laivui pajudėti iš tos vietos, kurioje jis turi pasilikti. Jis padeda išlaikyti laivą reikiamoje vietoje. Inkaru pritvirtintas laivas gali šiek judėti į vieną arba kitą pusę, kai jį veikia bangos arba vėjas. Bet jo kapitonas yra ramus. Jis gali ilsėtis, nes žino, kad inkaras neleis jam plaukti iš tos vietos, kurioje jis turi būti.
ŠR sako, kad viltis yra mūsų sielos inkaras. Ji padeda mūsų sielai išsilaikyti teisingoje vietoje. Ji padeda mums palaikyti tvirtą ryšį su Dievu, kuris yra mūsų stiprybės, galios ir gerovės pagrindas. Jis yra stipresnis už bet kokią piktosios dvasios jėgą. Kai esame įsitvirtinę viltyje, niekas negali mūsų pajudinti netinkama kryptimi. Jokie gyvenimo vėjai, bangos ir audros negali paveikti mūsų. Mes esame ramūs, kai mūsų viltis įsitvirtinusi Viešpatyje.
Kai esame įsitvirtinę viltyje ir gauname blogą gydytojo medicininę išvadą apie mūsų sveikatą, mes neliūdime ir nepasiduodame nusivylimui. Mes esame ramūs ir stiprūs, nes esame įsitvirtinę viltyje. Tuomet mes sakome: „Žinau, kad Viešpats atnaujina ir stiprina mano sveikatą. Jis dovanoja man išgydymą. Aš gyvensiu ir tarnausiu jam.“
Kai patiriame kokią nors netektį, mūsų emocijos veda mus į liūdesį ir nusivylimą. Jos kuria pyktį, nerimą, baimes. Tačiau mūsų širdyje slypinti viltis duoda mums stiprybės. Ji palaiko mus ir neleidžia mums pasiduoti toms emocijoms. Ji sako mums labai tyliai širdyje: „Viskas bus gerai. Dievas stiprina tave. Jis visada su tavimi.“
Kai siekiame kokios nors svajonės ir nematome, kaip ji gali tapti tikrove, tuomet pradedame mąstyti: „Tikriausiai man nepavyks pasiekti to, ko noriu, ko trokšta mano širdis. Gal švaistau laiką ir jėgas. Gal turiu atsisakyti šio siekio.“ Daugelis tokioje situacijoje pasiduoda ir atsisako savo didelių ir prasmingų tikslų. Bet mes turime kartoti: „Aš nematau išeities iš šios situacijos. Bet tu, mano Viešpatie žinai kelią ir rodai jį man. Tu atveri man tas duris, kurių joks žmogus negali uždaryti. Mano viltis tavyje. Mano likimas tavo rankoje. Tu gali tai, ko aš negaliu.“
Kasdien atsiranda tai, kas skatina mus pakelti mūsų vilties inkarą. Įvairios nesėkmės, netektys, trukdžiai ir kitos kliūtys. Kartais gyvenimas būna labai sunkus. Kartais labai nuoširdžiai meldžiamės, bet ilgai nesulaukiame reikalingų malonių. Kas nors nevyksta taip, kaip planavome arba norėjome. Nematome pagerėjimo sveikatoje, šeimoje, darbe.
Tuomet labai svarbu laikyti nuleistą inkarą. Kai jį pakeliame, dažnai puolame į nusivylimą, liūdesį, nerimą ir pyktį. Kai pasiliekame įsitvirtinę viltyje, mes atrandame naujų jėgų, stiprybės, ištvermės, kantrybės ir tikėjimo, kad viskas bus gerai. Kai esame įsitvirtinę viltyje, mes kartojame: „Dieve, tu gali pakeisti net pačią sudėtingiausią situaciją. Tu turi man parengęs netikėtų malonių.“
Gal jūsų vaikai daro netinkamus pasirinkimus, kelius ir klaidžioja gyvenime. Žinoma, galite pasiduoti nusivylimui. Kai ateina neigiamos mintys, kurios skatina jus pakelti inkarą, nepasiduokite. Tomis dienomis kartokite: „Viešpatie, tu viską nuostabiai tvarkai. Tu dari stebuklus. Tikiu, kad aš ir mano šeima tau tarnaus. Mes kursime gražesnį pasaulį.“ Tokia malda padeda mums išlaikyti inkarą, nuleistą ir įsitvirtinusį Viešpatyje.
Mes liūdime, esame neramūs, kai pakeliame mūsų sielos inkarą. Tuomet turime vėl nuleisti sielos inkarą ir įsitvirtinti Viešpatyje. Dažnai nematome, kaip pasiekti tai ko norime savo jėgomis, pastangomis. Nežinome, kaip surasti geresnį darbą, kaip atkurti sutarimą šeimoje, kaip išgydyti ligą. Tuomet daugelis sudeda savo viltį į save, į kitus žmones, į gydytojus, į politikus, į vadovus, į darbus, į pajamas, į aplinkybes. Sudėkime ir išlaikykime viltį Dieve. Jis yra mūsų Gelbėtojas ir Viešpats. Jis yra mūsų Kūrėjas ir visokios gerovės šaltinis. Jis sukūrė visatą. Jam priklauso viso pasaulio turtai. Jis veda mus per laikinus sunkumus, kurie mus stiprina ir ruošia mus dar didesniems darbams, pasiekimams ir laimėjimams.
Prisiminkime Senojo Testamento asmenybę Juozapą. Jis tikrai turėjo labai daug galimybių pakelti savo inkarą. Jis galėjo pasiduoti nusivylimui. Jį pažemino jo broliai, įmetė į šulinį, paskui pardavė į vergiją. Jis galėjo pykti dėl patirto neteisingumo iš savo šeimos narių. Tačiau jis laikė nuleistą savo sielos inkarą, įsitvirtinusį viltyje. Vėliau jis buvo neteisingai apkaltintas, nuteistas ir uždarytas į kalėjimą. Jis tikrai turėjo teisę pykti ir kaltinti kitus. Per visas tas negandas ėjo ir nepakėlė savo inkaro. Jis tikėjo, kad Dievas visada taria paskutinį žodį. Jis žinojo, kad ne žmonės kuria jo likimą. Jokia tamsos jėga negali sutrukdyti Dievo planui. Juozapas pasiliko įsitvirtinęs viltyje. Jis greitai buvo paaukštintas ir tavo visos šalies ūkio valdytoju. Jis žinojo, kad niekas negali pakenkti jam, nes Dievas jo pusėje. Niekas negali išplėšti mūsų iš jo rankos, kurioje mes esame.
Turime būti dėkingi gydytojams ir kitiems medicinos darbuotojams bei specialistams už jų gydymą ir pagalbą. Tačiau negalime sudėti vilties į juos, į gydymo metodus ir vaistus. Turime išlaikyti viltį Viešpatyje. Turime sudėti viltį į Dievą, kuris įkvėpė mums gyvybę, kuris atveria akis neregiams, kuris vedė Juozapą iš tamsaus šulinio į valdovo rūmus. Mūsų viltis tame, kuris padėjo jaunuoliui Dovydui įveikti milžiną Galijotą. Mes tikime tą, kuris ir šiais metais išgydė daugelį neišgydomos vėžio ligos. Mūsų sielos inkaras tvirtai laikosi jame.
Galbūt jūs šiandien nusivylę, nuliūdę, pikti. Tai reiškia, kad jūsų sielos inkaras pakeltas. Turite nuleisti jį vėl žemyn ir įsitvirtinti Viešpatyje. Turite kartoti: „Visagali Amžinasis Tėve, dėkoju, kad jau dabar darbuojiesi ir atsakai į mano maldą. Dėkoju už tavo atsakymus, sprendimus, galimybes, už išgydymą, už paaukštinimą, už žmones ir kitas tavo dovanas, kurias man dabar siunti, kurias esi paruošęs man ateityje.“ Tokia malda padeda įsitvirtinti viltyje, kuri yra mūsų sielos inkaras.
Taip elgėsi Abraomas. Jis ir jo žmona Sara neturėjo vaikų. Kai jie buvo apie 80 metų amžiaus, Dievas davė jiems pažadą, kad jie susilauks vaikų, kad jų palikuonys bus gausūs. Tai atrodė neįmanoma. Jie žinojo, kad to niekada nebuvo įvykę. Abraomas galėjo netikėti tuo, ką jis girdėjo. Jis galėjo manyti, kad neteisingai išgirdo tai, ką Viešpats jam kalbėjo. Jis galėjo mąstyti, kad jis niekada nesulauks vaiko, nes jis jau buvo senas vyras.
Tačiau ŠR sako: „Nematydamas jokios vilties, Abraomas patikėjo viltimi, jog tapsiąs daugelio tautų tėvu /Rom 4, 18/.“ Tai parodo, kad kartais nėra jokio pagrindo turėti viltį, kad įvyks tai, ko norime, ko siekiame. Dažnai sunkiai vėžiu sergantiems gydytojai ir vaistai negali padėti, negali išgydyti jų. Dažnai mums atrodo neįmanoma gauti mėgstamo darbo, nes labai daug patyrusių specialistų negauna jo. Galime surasti daug priežasčių, kodėl neįmanoma gauti to, ko norime, kodėl negalime pasiekti to, apie ką svajojame.
Turime elgtis panašiai kaip Abraomas. Kai nematome jokios vilties, tikėkime viltimi, kad pasikeis sudėtinga situacija, kurioje esame. Laikykimės tvirtai nuleidę sielos inkarą Viešpatyje. Jo neriboja mūsų fizinės galimybės. Jo Dvasios galia yra stipriausia jėga visatoje.
Būdama beveik 100 metų amžiaus pagimdė kūdikį. Pažadas tapo tikrove. Tačiau stebuklas neįvyko per vieną dieną. Jie laukė apie 20 metų. Jie tikrai turėjo daug dienų mąstyti, kad tai niekada neįvyks: „Mes per seni. Jau per ilgai nematome jokių pažado ženklų.“
Dalis žmonių šiandien panašiai mąsto. Jie pakėlė inkarą ir plaukia gyvenimo bangų ir vėjo nešami ten, kur nenori. Jie gyvena pikti, liūdni, nelaimingi, neramūs.
Dievas leidžia tam tikrus sunkumus ir išbandymus tam, kad mus sustiprintų ir paruoštų mus naujoms dovanoms. Jis leidžia mums visa tai patirti mūsų gerovei ir sėkmei. Kaip Juozapas taip ir mes dažnai susiduriame su kliūtimis. Tačiau jos negali sutrukdyti mums pasiekti tai, ko mums labai reikia. Tai, ką Dievas pradėjo mūsų gyvenime, jis tikrai viską sėkmingai ir užbaigs.
Marija yra mūsų Vilties Motina, nes ji visada buvo ir yra arti Jėzaus. Ji buvo įsitvirtinusi Viltyje. ŠR sako: „Įžengę į namus, išminčiai pamatė kūdikį su motina Marija ir, parpuolę ant žemės, jį pagarbino /Mt 2, 11.“ Šie žodžiai parodo, kad Marija buvo su Jėzumi nuo pat jo atėjimo į šį pasaulį. Ji buvo šalia Jėzaus ir jo mirties valandą. ŠR sako: „Prie Jėzaus kryžiaus stovėjo jo motina, jo motinos sesuo, Marija Klopienė ir Marija Magdalietė /Jn 19, 25/.“ Dievo Motina buvo šalia Sūnaus pačią sunkiausią valandą. Jos širdis visada buvo įsitvirtinusi viltyje džiaugsmo ir skausmo dieną. Ji moko mus ir padeda mums išlaikyti viltį kiekviename žingsnyje.
ŠR sako: „Apaštalai ištvermingai ir vieningai atsidėjo maldai kartu su moterimis ir Jėzaus motina Marija bei jo broliais /Apd 1, 14/.“ Tai parodo, kad Marija buvo maldoje su kitais Jėzaus mokiniais. Ji pasiliko arti Dievo po Jėzaus prisikėlimo ir įžengimo į Dangų. Ji kartu su apaštalais buvo įsitvirtinusi viltyje tuomet, kai Jėzaus nebuvo šalia. Ji moko mus, kaip turime mąstyti ir elgtis.
Marija nuolat mąstė apie Dievo Žodį ir pagal jį gyveno. ŠR pasakoja apie angelo pokalbį su Marija. Kai jis pranešė Marijai apie Dievo skirtą užduotį jai, Marija atsakė: „Štai aš Viešpaties tarnaitė, tebūna man, kaip tu pasakei /Lk 1,38/.“ Ji klausėsi angelo pranešto Dievo žodžio ir sutiko gyventi pagal jį. Ji buvo įsitvirtinusi viltyje. Jo moko mus nuolat ieškoti savo pašaukimo ir pagal jį gyventi.
Kai piemenys atėjo Betliejų ir su džiaugsmu pasako, ką jiems sakė angelai apie gimusį Jėzų, Marija klausėsi jų žodžių ir mąstė apie juos. ŠR sako: „Marija dėmėjosi visus šiuos dalykus ir svarstė juos savo širdyje /Lk 2,19/.“ Ji mąstė ne apie savo sunkumus ir trūkumus, bet apie Dievo Žodį, kurį ji girdėjo, kuris ją džiugino, stiprino ir drąsino. Ji moko mus apmąstyti Gerąją Naujieną.
Inkaras beveik nereikalingas, kai nėra bangų ar vėjo. Kai niekas neneša laivo iš vietos, jam nereikia įsitvirtinti prie jūros dugno. Sielai inkaras reikalingas, nes visada bus stiprių gyvenimo, vėjų, bangų ir smūgių. Kartais sielos priešas kartoja: „Tu niekada nepasveiksi. Tu neišsivaduosi iš priklausomybės. Tavo šeimos santykiai niekada nepagerės. Tu nieko nepakeisti. Susitaikyk su tokia situacija.“ Tuomet mums labai reikalingas sielos inkaras. Turime kuo greičiau nuleisti jį tam, kad jis įsitvirtintų viltyje.
Žinoma, inkaras nepašalina bangų ir vėjo. Sielos inkaras nepanaikina sielos priešo puolimo. Kai inkaras nuleistas sunkiose situacijose, mes esame ramūs. Mes žinome, kad Dievas viską valdo ir tvarko geriausiai. Mes nematome, kaip išspręsti problemą, bet mes nepasiduodame. Niekas negali nustumti mūsų nuo teisingo kelio, nes mūsų viltis Viešpatyje.
Jūroje pakanka labai mažo vėjelio tam, kad jis stumtų laivą savo kryptimi. Mažos bangos ir srovės pajudina jį iš vietos. Tam nebūtina didžiulė audra, didelės bangos arba stiprus vėjas.
Taip pat ir gyvenime, kasdieniniai įvykiai gali nustumti mus nuo teisingo kelio, kai nesame įsitvirtinę Viešpatyje. Nebūtina išgyventi skyrybas, atleidimą iš darbo, neišgydomą ligą tam, kad netektume ramybės, džiaugsmo ir laimės. Kasdieninės normalios patirtys gali pamažu stumti mus į nerimą, nusivylimą, pyktį.
Gyvenimas per trumpas tam, kad mes per jį eitume įvairių įvykių ir neigiamų patirčių nešami. Nesame tam, kad gyventume pikti, neramūs, nusivylę, pasyvūs, nelaimingi. Kai neturime vilties, mes labai apribojame savo galimybes.
Kartais mąstome: „Kodėl nesipildo mano svajonės? Kodėl Dievas man nepadeda? Kodėl tiek daug sunkumų mano gyvenime?“ Visa tai patiriame, nes sielos priešas nori sustabdyti mus ir sulaikyti mus nuo mūsų gyvenimo tikslo. Jis siekia, kad mes nepriimtume tų nuostabių dalykų, kurie mums paruošti. Tačiau jis negali mūsų įveikti, nes Dievo galia yra stipresnė už bet kokią piktosios dvasios jėgą. Niekas negali pakenkti mums kai esame įsitvirtinę viltyje.
+++
Kai mūsų siela įsitvirtina viltyje, mes esame prisirišę prie teisingų dalykų. Kai nesame įsitvirtinę viltyje mes prisirišame prie kitų dalykų. Vieni prisiriša prie savo nusivylimo, kiti prie pykčio, kiti prie savo baimių. Jie nuolat mąsto apie savo nesėkmes, apie tai, kas juos įžeidė. Tos neigiamos mintys teršia ir nuodija visą jų gyvenimą. Tas prisirišimas prie neigiamų dalykų neleidžia jiems kurti geriausio gyvenimo, kuris jiems dovanotas.
Du draugai vieną dieną išplaukė į jūrą žvejoti. Buvo graži diena, nedidelės bangos. Nuplaukę keletą kilometrų nuo kranto jūroje jie išmetė inkarą ir pradėjo žvejoti. Kai baigė žvejybą, vienas iš jų pradėjo traukti virvę ir kelti inkarą aukštyn. Tačiau nepajėgė pakelti jo nuo jūros dugno. Jie pabandė tai daryti dviese. Tačiau ir vėl nesėkmingai. Inkaras buvo užsikabinęs už didelio akmens ar uolos. Jie įjungė galingą laivo variklį ir pabandė traukti inkarą. Tačiau inkaras nejudėjo iš vietos. Jie pabandė dar kelis kartu patraukti jį į skirtingas puses, bet nesėkmingai. Tuomet vienas iš jų pasiėmė peilį ir nupjovė virvę laikiusią inkarą. Tik tuomet jie išsilaisvino ir grįžo namo. Jie buvo priversti palikti inkarą jūroje.
Panašiai ir gyvenime, mes prisirišame prie baimių, abejonių, nusivylimo, kurie mums trukdo eiti pirmyn. Tuomet mes turime nupjauti tuos ryšius, kas mus sieja su tais neigiamais dalykais. Sielos priešas nenori, kad mes būtume laisvi. Jis nenori, kad mes turėtume viltį, kuri skatina mus judėti pirmyn. Jis nori, kad sustotume, kad būtume pikti, nuliūdę, nusivylę, pasyvūs, nelaimingi.
Viltis mums sako: „Tavo priklausomybė įveikiama. Tavo liga laikina. Naujos galimybės jau artimoje ateityje. Sielos priešas stabdo tave. Visagalis amžinasis tėvas kovoja tavo pusėje.“
Penkiolikos metų jaunuolis labai mėgo žaisti krepšinį. Jis buvo vienas iš geriausių savo mokyklos komandos žaidėjų. Jau šeštą valandą ryte jis buvo krepšinio aikštelėje ir treniravosi. Jis svajojo patekti į universiteto krepšinio komandą ir gauti stipendiją. Tačiau per sveikatos patikrinimą, gydytojai pastebėjo, kad jis sirgo genetine liga, kuri silpnino jo raumenų, širdies, kraujagyslių jungiamuosius audinius. Ji labai pavojinga sportuojant ir intensyviai treniruojantis.
Šis jaunuolis nebegalėjo toliau žaisti krepšinio, nes tai būtų pakenkę jo sveikatai. Žinoma, jis galėjo būti piktas ir nelaimingas. Jis galėjo nusivilti, pasiduoti ir nieko daugiau nebesiekti. Tačiau jis žinojo, kad ši negalia nebuvo staigmena Dievui. Jis nusprendė siekti kitos svajonės. Jis norėjo būti treneriu, teisėju. Be to, jis pradėjo mąstyti, kaip jis galėtų padėti kitiems vaikams, sergantiems panašia liga. Jis rengė akcijas, rinkdamas paramą. Per metus surinko daugiau negu 100 tūkstančių dolerių. Jis parodo, kad niekas negali sustabdyti mūsų, kai esame įsitvirtinę viltyje.
Prisiminkime, kas esame, kas mus sukūrė, kas mus globoja. Nesame sukurti tam, kad įsitvirtintume prie nusivylimo, abejonių ir pykčio inkaro. Prisiriškime prie vilties inkaro. Kasdien tikėkimės Dievo gerumo. Tikėkime, kad ateitis yra geresnė negu praeitis.
Kai sunku, prisiminkime, kad visa tai mūsų gerovei. Dievas galėjo apsaugoti Dovydą, kad jam nereikėtų kovoti su pavojingu Galijotu. Tačiau Galijotas buvo siųstas Dovydui tam, kad jis per šią kovą taptų sėkmingas ir gautų paaukštinimą. Kiekvienas mūsų gyvenimo iššūkis skirtas ne tam, kad mus sustabdytų, bet tam, kad padėtų mums kurti laimingą gyvenimą.
Dievas laiko mus savo rankoje. Tai, ką sielos priešas sukūrė mūsų žalai, Dievas gali paimti ir panaudoti mūsų gerovei. Jis nori daryti stebuklus ir parodyti savo meilės galią pasauliui. Su jo pagalba mes įveiksime visus sunkumus, visas kliūtis ir kursime tą nuostabų gyvenimą, kuriam esame pašaukti į šį pasaulį.
Kun. Rytis Gurkšnys