2018 m. balandžio 10 dieną VDU KTF vyko respublikinio 9-12 klasių moksleivių konkurso „Laisvės kontūrai“ finalas. Džiugu, kad Jonavos  Jeronimo Ralio gimnazijos IIė klasės moksleivė Skaistė Venckevičiūtė atstovavo Jonavos dekanatą ir sėkmingai dalyvavo finale, nustebinusi ne vieną vertinimo komisijos narį savo kūrybiniu darbu ir iškalba.

Mokinę ruošė  tikybos mokytoja metodininkė Inga Petrikonienė, pasidžiaugusi, kad šiame konkurse su savo ugdytiniais dalyvauja jau penktą kartą. Nors ir nebuvo užimta prizinė vieta, tačiau  Skaistės darbas – išties unikalus. Mergina lipdydama  iš molio žmogeliuką, atskleidė jauno žmogaus gyvenimo prasmės siekimą, nuopuolius, savęs ieškojimą, atsakymą ir savo identiteto Dieve atradimą  Kviečiame susipažinti su finalistės darbu ir žiūrėti „Šventadienio mintis“ per LRT kanalą.

 

Žmogus be laisvės – žmogus be tiesos

Skaistė Venckevičiūtė, Jonavos Jeronimo Ralio gimnazijos IIė kl. mokinė

Sukurtas  VIDEO SPAUSTI ČIA

30712877_10156208590205675_9052556364244582400_nMes, žmonės, esame išskirtinės, įdomios būtybės, kurios kiekvienam egzistuojančiam pasaulyje reiškiniui, net neregimam – pavyzdžiui, stebuklui, ieško paaiškinimo. Visi mes kada užduodame sau ar kitam kertinį klausimą – koks mano gyvenimo tikslas? Psichiatras Emilis Viktoras Franklis sukūrė atskirą psichoterapijos sistemą – logoterapiją, kuri padeda žmogui surasti savo kelią ir tiesą. „Prasmės siekimas ir atradimas – svarbiausia žmogaus gyvenimą motyvuojanti jėga“- pabrėžė E.V.Franklis, tai galbūt asmens gyvenimo prasmė lygi jo tiesai? Kiekvienas žmogus ieško tiesos ir kai ją suranda, turi rinktis, net jei tai pareikalauja aukos.  Tiesa yra pagrindas mūsų taip trokštamos tikrosios laisvės, bet žmonės tos aukos dažnai nenori ir pasirenka ne tiesos, bet lengvesnį – jiems parankų kelią.

 „Tiesa padarys jus laisvus” (Jn 8, 32)  – labai dažnai universitetai, mokyklos šiuos Švento Rašto žodžius cituoja, lyg ir norėdami paskleisti šią mintį studentams, jog žinios suteikia išlaisvinimą. Bet krikščionims tai yra daugiau nei proto treniruotės. Tai sąmoningas pažinimas tikrovės, kurios neįmanoma apčiuopti ir jusliškai patyrinėti.  Tai  gilus žvilgsnis į save ir aplinką, į kitą ir Kitą- Kūrėją.30724770_10156208590095675_5535769977581207552_n

Kas yra tiesa? Ką reiškia būti laisvu? Kaip suderinti laisvę ir tiesą? Tiesos formų  yra ne viena: viena  jų – gnoseologinė, tai pažinimo tiesa, kuri kinta nuo mūsų įgaunamų žinių, pasikeitusio suvokimo ir ontologinė – būties tiesa, kur tikrovė, veiksmai atitinka dieviškąją mintį. Ji yra objektyvi, nekintanti. Jėzus yra visiška tiesa, nes jis atitinka Dievo mintį, planą: „Aš tam gimiau ir atėjau į šį pasaulį, kad liudyčiau tiesą“ (Jn 18,37).  Tad gyventi tiesoje – tai tikrovė, kuri atitinka dievišką planą ir pažindami tiesą joje atrandame pagrindus mokymo, kurio dėka įmanomas žmonių buvimas kartu, kuris pateikia aiškius ir tikslius gyvybės ir mirties, pareigų ir teisių, santuokos, šeimos, visuomenės, o galiausiai ir žmogaus asmens orumo apibrėžimus. Ir ant tokios tiesos pagrindo galima statyti laisvę.

Man įstrigo arkivyskupo kunigo Sigito Tamkevičiaus mintis, kad  laisvė – tai pasirinkimas: kai renkamės ne tik tai, kas mums asmeniškai naudinga, bet kas tarnauja bendram gėriui. Žmonės dažnai galvoja, kad laisvė padiktuoja kitokį bendravimo būdą- galima elgtis kaip nori, bet jie yra neteisūs. Tokia laisvė, pagal Aurelijaus Augustino perskyrą, yra žemesnis lygmuo – liberum arbitrium, su ja gimsta ir auga kiekvienas žmogus. Tai pasirinkimas tarp kelių variantų, pvz.: kava ar arbata, miegas  ar poilsis, bet mums, krikščionims, turėtų rūpėti visai kitokia laisvės forma. Tai labiau dvasinė išraiška, libertas et bonum – pasirinkimas gėriui, nes rinktis tarp gėrio ir blogio yra neįmanoma. Juk blogyje laisvė neegzistuoja, mes blogio nesirenkame, jis pats visada tyko šalia pavydu, tingumu, neištikimybe. Šv. Augustinas tai perteikia tokia mintimi: „Geras žmogus yra laisvas, net būdamas vergu, o blogas yra vergas, net būdamas karaliumi“. Ši citata man yra kaip cheminis reagentas, kuris atpažįsta medžiagas – kokia laisve žmogus gyvena.  Aš įsivaizduoju, kaip tos abi laisvės tarsi supasi ant svarstyklių, kurios negali būti lygios, t.y. kuo daugiau klimpstame – liberum arbitrium laisvėje, kuri tenkina mūsų empiriškus poreikius ir ego, tuo labiau prarandame ryšį su tikrąja laisve.

30725723_10156208589845675_6187790959946760192_nKas yra žmogus? Tik ego, esantis kaip ir kitos gyvybės rūšys, ar daugiau? Tik individas, kuris turi 5 pojūčius, ar daugiau? Ar tai tik asmuo, savyje atrandantis duotą pažinimą ir sąmoningumą? Ar tai yra asmenybė, kuri atranda ir dalinasi? Žmogus- tai Būtis, Dievo kūtinys. Visais pojūčiais, pažinimu ir sąmoningumu pasirenkantis gyvenimo kelią. Būti tiesoje- reiškia būti laisvu nuo nuodėmių, ydų, savęs praradimo. Būti laisvu – tai būti atviru Meilei, Dievo meilei, kurią galime atskleisti mylėdami kitą žmogų.

Šiame kūrybiniame darbe – filmuke apibendrinau savo mintis ir perteikiau jas žmogeliuko kelione, pasimetimais ir tiesos ieškojimu. Dievas sukūrė mus iš elementarios medžiagos – žemiškojo moli30716536_10156208589710675_6405245940122255360_no. Pasirinkau šią išraiškos formą, kuri man artima ir asocijuojasi su kūryba, su Dievo kūryba.   Rankos, kurios duoda gyvybę. Tad ir mano žmogeliukas augo, užaugo ir iškeliavo į Gyvenimą. Kaip ir mes kiekvienas, jis atsidūrė kryžkelėje ir suklupo. Pasimetęs tarp tiek daug skelbiamų „gyvenimo tiesų“, jis prarado savo laisvę – suteršė savo vidų, atsirado egoistiškas noras viską turėti. Pavydas, godumas, malonumai, tingumas, pataikavimas savo pojūčiams –  čia herojus pameta savo širdį ir taip  praranda laisvę. Gal tuo metu jam buvo malonu, bet greit apima vienatvės jausmas. Atrodo, kad viskas gerai, bet tai apgaulinga- žmogeliukui kažko trūksta, atsirado egzistencinis vakuumas – kokia gyvenimo prasmė? Taip beklaidžiodamas jis buvo užgožtas kitų didybės, dar labiau nuklydo su minia, kuri keliavo plačiu keliu, vedančiu į pražūtį (Mt 7, 13) ir nors buvo kartu su kitais žmonėmis, bet jautė, kad ne ten jo vieta ir tai  dar labiau gniuždė ir subjaurojo.  Jis suprato, kad ne ten jo kelias ir pažvelgęs į save pamatė tiesą, kad ėjo vergo keliu, o ne laisvo žmogaus. Priartėjus prie Dievo žodžio tereikia išdrįsti prisiliesti prie jo. Dievas randa būdą, kaip prakalbinti žmogų, kaip suteikti jam laisvę. Juk Dievas tiek nedaug prašo iš žmogaus  -tik laikytis Sandoros (susitarimo tarp Dievo ir žmogaus), o tiek daug  duoda – Laisvę ir Tiesą.

Linkiu kiekvienam  nuoširdžiai savęs paklausti, ką man reiškia būti laisvu žmogumi, kur slypi tiesa, kas yra tiesa, koks mano gyvenimo tikslas, ir galų gale, kaip šiandien mane veda Dievas?