Edita Gruiniūtė

Gyvename žinių, tarpusavyje persipynusių socialinių vaidmenų ir ekonominių išskaičiavimų eroje. Siekiame būti viskuo, žinoti viską ir tuo labiau – viską įvertinti konkrečia suma. šiai erai, skirtingai nuo visai neseniai buvusiųjų, taip pat būdingas nepasitikėjimas kitais, net pačiu artimiausiu – sutuoktiniu. Žmogumi, prisiekusiu mylėti laimėje ir nelaimėje, varge ir skurde. Mylėti ir atleisti. Tačiau šiandien netęsiami santuokos pažadai dažnai baigiasi ne tik skyrybomis, bet ir vieno iš sutuoktinio nuskurdinimu iki paskutinio cento. Nukenčia silpniausieji ir mažiausiai to tikėjęsi, nepaisant vyras tai, ar moteris. Centrinės hipotekos įstaigos Registrų skyriaus vedėja Edita Jauniškienė tikina, kad dar Prieš santuoką pasirašyta vedybų sutartis gali padėti išsaugoti užgyventą turtą nesėkmingų vedybų atveju. Tuo tarpu kunigas Audrius Mikitiukas, būtent šia tema apsigynęs Bažnyčios teisės magistro laipsnį, teigia, kad katalikiškoje santuokoje nesėkmė negalima, o vedybų sutartis, sudarytą dar Prieš tuokiantis, leidžia santuoką skelbti negaliojančia. Taigi apie vis dažniau nagrinėjamą vedybų sutartį šį kartą žvelgsime iš dviejų aspektų: ekonominės ir moralinės.Prieš žengiant prie altoriaus – apsidrausti. Nors vedybų sutartis už keleto metų Lietuvoje jau skaičiuos savo dešimtmetį, ją pasirašiusiųjų nėra daug. Viena to priežasčių – jos glaudi sąsaja su turtinių santykių nustatymu tarp sutuoktinių, o tai tikrai nėra labai malonu ir tuo labiau priimtina mūsų visuomenėje. „Vedybų sutartis yra sutuoktinių susitarimas, nustatantis jų turtines teises bei pareigas santuokos metu, taip pat po santuokos nutraukimo ar gyvenant skyrium (separacija). Kalbant ne Civilinio kodekso sąvokomis ši sutartis nustato, koks turtas kam priklausys gyvenant santuokoje, kas tą turtą ir kaip tvarkys, kaip jis bus padalintas, jei santuoką tektų nutraukti. Teisės aktai numato, kad turtas, įsigytas iki santuokos sudarymo, yra ir bus asmeninė nuosavybė gyvenant santuokoje, o turtas, įgytas susituokus, yra bendra abiejų sutuoktinių nuosavybė. Vedybų sutartimi sutuoktiniai gali susitarti kitaip ir nustatyti, kad pvz. butas, kurį būsimasis sutuoktinis nusipirko iki santuokos, po santuokos sudarymo taps bendra abiejų sutuoktinių nuosavybė, arba, kad turtas, kurį sutuoktiniai įsigys santuokos metu, bus asmeninė vieno ar kito sutuoktinio nuosavybė. Sutartimi galima nustatyti turto padalijimo būdą ir tvarką skyrybų atveju. Nesudarius vedybų sutarties, skyrybų atveju sutuoktinių turtinius ginčus sprendžia teismas ir dažniausiai santuokos metu įgytas turtas padalijamas pusiau. O kiek dar pykčio, ašarų išliejama, kol tas turtas padalijamas? Į sutuoktinių ginčus dėl turto įtraukiami vaikai, tėvai, draugai, ieškoma užtarėjų, liudytojų, kurie „žino“, „girdėjo“, kas kiek prisidėjo ar neprisidėjo prie buvusios šeimos buto, sodo sklypo, baldų ir kito turto pirkimo. O sudarius vedybų sutartį dėl turto jau nereikės ginčytis, nes sutartyje bus viskas aptarta. Be to, vedybų sutartimi galima nustatyti ir sutuoktinių teises bei pareigas, susijusias su turto tvarkymu, tarpusavio išlaikymu, dalyvavimu tenkinant šeimos reikmes ir darant išlaidas“ – teigia E. Jauniškienė. Taigi vedybų sutartis priimtiniausia žmonėms, kurie jau kartą išsiskyrė ir „nudegė“ bei besituokiantiems pirmą kartą ir neatmetantiems savo gyvenime skyrybų galimybės. Pastarieji paprastai jau iš anksto yra numatę, kad tam tikrų „paklydimų“ savo antrajai pusei negalėtų atleisti, todėl tokiu atveju „apsidrausti“ lyg ir būtų pravartu.Kalbėti – populiariau, nei sudaryti. Pagrindinis vedybų sutarties tikslas – apsaugoti save finansiškai. Tad šios sutarties dėmesio centre atsiduria ne santuokos išsaugojimas, o turto. Beje, nebūtinai esamas, jis gali būti ir iliuzinis, dar tik užgyvenamas ateityje. „Galbūt daugelis mano, kad vedybų sutartys skirtos tik turtingiems žmonėms, tačiau pastebima, kad vedybų sutartis sudaro ir visai jauni, bet žvelgiantys į ateitį, ketinantys įsigyti turto ir siekiantys jį apsaugoti jauni sutuoktiniai, sutartis sudaro savo verslą turintys asmenys, gana dažnai sutartis pasirašo sutuoktiniai, sudarantis ne pirmąją santuoką. Vedybų sutarčių registro duomenimis dažniausiai vedybų sutartis sudaro 30-40 metų sutuoktiniai, tačiau Vedybų sutarčių registro duomenimis sutartis sudaro ir 60-80 metų asmenys. 2002-2004 metais vedybų sutartis sudarė daugiausiai didmiesčių gyventojai, o jau 2007-2009 metais pastebėjome tendenciją, kad daugėja vedybų sutarčių, kurias pasirašo mažesniuose miesteliuose ir kaimuose gyvenantys sutuoktiniai. Kokiais atvejais ją sudaryti visiškai neapsimoka? Jei santuokos metu sutuoktiniai neįsigis jokio turto, tokiu atveju galbūt sutartis ir nereikalinga“ – sako E. Jauniškienė.Dažnai žiniasklaida tikina, kad Lietuvoje vedybinių sutarčių sudarymas – sparčiai populiarėjantis ir priimtinas reiškinys. Tačiau statistiniai duomenys kol kas neleidžia kalbėti nei apie aukščiausias populiarumo viršūnes, nei apie taip mėgstamus penketukus ar dešimtukus. Tokio pobūdžio sąrašuose vedybų sutartis kol kas svetima. „Vedybų sutartys Lietuvoje sudaromos tik nuo 2002 metų liepos 1 d. Sudaromų vedybų sutarčių skaičiai nėra dideli, tačiau jie kasmet didėja: 2003 m. buvo įregistruota 160 sutarčių, 2007 m. – 600 sutarčių. 2008 m. vedybų sutarčių registre jau buvo įregistruota 661 vedybų sutartis, iš jų, 195 sutartys sudarytos iki santuokos (ikivedybinės sutartys). šį skaičių palyginus su pernai susituokusių porų skaičiumi (pernai susituokė – 24063 poros) ikivedybinių sutarčių sudaroma palyginus nedaug, nes turtinius santykius iki santuokos aptaria ir susitaria dėl esamo ar būsimo turto tik 1 pora iš šimto. Daugiau sudaroma povedybinių sutarčių, tai yra sutarčių, kurios pasirašomos jau sudarius santuoką. Dalis sutuoktinių jas pasirašo pirmaisiais bendro gyvenimo metais, neretai iš karto po kelių dienų nuo santuokos įregistravimo, kiti sutuoktiniai pasirašo sutartis kartu išgyvenę ir 15-25 metų“ – teigia E. Jauniškienė ir pamini, jog vedybų sutarčių registre yra įregistruotų sutarčių, sudarytų net po 44 metų bendro gyvenimo santuokoje. Taip lengviau pasitikėti sutuoktiniu. Kad vedybų sutartis būtų teisėta ir galiojanti, ji turi išpildyti keletą jai keliamų sąlygų. „Negalioja sutartis, sudaryta ne notarine forma. Taip pat iki nebus įregistruota santuoka, negalios ir ikivedybinė sutartis. Teismas gali pripažinti vedybų sutartį negaliojančia, jei ši iš esmės pažeidžia sutuoktinių lygiateisiškumo principą ir vienam iš sutuoktinių yra labai nepalanki. Vedybų sutartyje negali būti sąlygų, kurios Prieštarautų viešajai tvarkai, gerai moralei, ribotų sutuoktinių teisnumą ir veiksnumą, keistų turto paveldėjimo sąlygas, asmenines tėvų teises ir pareigas vaikams ir pan. Vedybų sutartis baigiasi nutraukus santuoką ar sutuoktiniams pradėjus gyventi skyrium“ – tikina E. Jauniškienė . Taigi, sudarius šią sutartį, nei santuokos metu, nei skyrybų atveju nelieka nuskriaustųjų pusių, žinoma, žvelgiant ekonominiu aspektu. Tačiau tokia sutartis taip pat neužtikrina, kad santuoka bus sklandi ir sėkminga. Priešingai, neretai pasigirsta nuomonių, jog būtent ji yra pirmas žingsnis skyrybų link. Tai yra viena iš priežasčių, dėl kurių Lietuvoje tokios sutartys nutraukiamos. Centrinės hipotekos įstaigos Registrų skyriaus vedėja E. Jauniškienė pabrėžia: „vedybų sutartį pakeisti galima tik leidus teismui. Vedybų sutarčių registre nutrauktų vedybų sutarčių įregistruotos vos kelios. Konkrečių priežasčių, kodėl jos nutraukiamos nežinau, prisimenu tik vieną moterį, kuri atnešusi susitarimą nutraukti sutartį paaiškino, kad vedybų sutartis trukdė gyventi, įnešė į jų bendrą gyvenimą nepasitikėjimo, išskaičiavimo. Tačiau jei santuokai trukdo pasirašyta vedybų sutartis, kyla klausimas ko apskritai verta tokia santuoka. Pati vedybų sutartis nėra laimingos santuokos garantas. Lietuvos statistikos departamento duomenimis išsiskiria 10-11 tūkstančių porų, (kai naujų santuokų per metus įregistruojama tik po 23-24 tūkstančius), todėl neturėtų stebinti ir tai, kad išsiskiria ir poros, pasirašiusios vedybų sutartis. Kasmet Vedybų sutarčių registre įregistruojama po 5-6 tūkstančius teismo sprendimų, kuriais sutuoktiniams padalijamas santuokos metu įgytas turtas, apie 700 porų kiekvienais metais pasidalija santuokos metu įsigytą turtą, pasirašydamos turto pasidalijimo sutartį, kurią tvirtina notaras. Ir tik apie 20 porų santuokos nutraukimo metu turtą dalijasi pagal sudarytą vedybų sutartį. Vedybų sutartį galima nutraukti bendru sutuoktinių susitarimu bet kuriuo metu, tai patvirtinus notarui . Atsižvelgiant į tai, kad Lietuvoje išsiskiria beveik kas antra pora, nepaisant to, pasirašė jie vedybų sutartį ar ne, tokia sudaryta sutartis tarsi palengvina jų skyrybų procesą ir iš tiesų apdraudžia nuo kito sutuoktinio nesąžiningo elgesio turtiniu klausimu. Atrodytų, viskas aišku ir šioje situacijoje būtų galima dėti tašką. Tačiau…Santuoka su sąlyga – negaliojanti iškilus sunkumams daugeliui dažnai kyla klausimas: skirtis ar dar ne? Remiantis jau minėtais statistiniais duomenimis, beveik pusę sutuoktinių pasirįžta šiam atsakingam žingsniui. Likusi dalis žvelgiant vienų akimis – kenčia sukandę dantis, o kitų – mokosi atleisti ir visais įmanomais būdais tesėti duotąjį pažadą – mylėti. Skyrybų klausimas labiausiai nepriimtinas praktikuojantiems katalikams. Tad ir vedybų sutartis katalikiškame kontekste įgauna visai kitokį aspektą. „Kaip žinome, santuoką sudaro pareikštas sutikimas, kurio jokia žmogiška galia negali papildyti. Tuo tarpu vedybų sutartis yra žmogiškos galios aktas. Taigi vedybų sutartis Kanonų teisės požiūriu yra išankstinė sąlyga santuokinio sutikimo pareiškimui ir Prieštarauja Bažnyčios mokymui, įtvirtintam 1983 metų Kanonų Teisės Kodekse. Sąlygos statymas ne visuomet grindžiamas teisingumu ir dažnai slopina tarpusavio meilę, nes toks veiksmas yra vienašališkas, turintis savanaudiškų tikslų ir išskaičiavimų, o tikra meilė jokių išskaičiavimų nepripažįsta. (Jau sudarant santuoką nenorima viskuo dalintis o rodos kai myli žmogų taip norisi su juo viskuo dalintis, ne tik savimi, bet viskuo kas mano. Visa savo esybe, savęs dovanojimas, besąlygiškas dovanojimas su viskuo, daro santuoką galiojančią, santuoką, kurioje nėra jokių sąlygų, tik Tu ir Aš). Be to, santuokos sakramentu vienas kitam prisiekia visam gyvenimui. O sudarant vedybinę sutartį yra numatytas skyrybų atvejis (O tai reiškia – myliu Tave, bet tik be savo turto, tu man miela tik kaip Pelenė.). Tad nėra to pasižadėjimo gyventi kartu, kad ir kas benutiktų. Tarsi dalyvaujame loterijoje: jeigu pasiseks – gyvensime, jeigu ne – skirsimės. Kadangi jau Prieš santuoką yra numatytas skyrybų atvejis, remiantis kanonų teise, tokia santuoka yra negaliojanti. Taigi, jeigu atėjusieji prie altoriaus jaunieji Prieš tai yra sudarę vedybinę sutartį ir apie ją žino kunigas, tokiu atveju jis ne tik gali, bet ir privalo atsisakyti šią porą tuokti. Tačiau tokios sutartys – vis dar yra pakankamas naujas reiškinys, tad neretai daugelis kunigų net nepaklausia, ar ji yra sudaryta. O be to, kad tokia santuoka negaliojanti, nemažai kunigų, nestudijavę kanonų teisės, apie tai nežino. Ar sudarę tokią santuoką ir po to išsiskyrę žmonės gali tuoktis bažnyčioje antrą kartą? Taip, gali. Tokiu atveju yra kreipiamasi į bažnytinį teismą, ir, tribunolui šią santuoką paskelbus kaip negaliojančia yra leidžiama tuoktis antrą kartą. Mes negalėsime patikrinti, ar ir šį kartą nėra sudaryta vedybinė sutartis. Paklausęs apie tokią sutartį ir išgirdę neigiamą atsakymą, nepulsiu duoti užklausos notarams. Pasitikėčiau pora ir jų santuoka būtų palaiminta. Kunigai niekada negalės patikrinti, mes tiesiog tikime žmonėmis. O jeigu norės apgauti, visada apgaus. Juk yra kuriami įvairūs įstatymai, kad žmonės sąžiningai mokėtų mokesčius, bet net ir tada sugebama „išplauti milijonus, o ką jau kalbėti apie Bažnyčią, kur viskas pastatyta ant pasitikėjimo žmogumi.- teigai kunigas Audrius Mikitiukas.Atsimenu vienos pašnekovės mintį: kai atrodo, jog viskas baigėsi, iš tiesų viskas dar tik prasideda, nes pasitraukusi aistra užleido vietą meilei. Santuokos tvirtumą lemia ne sutartys, o apsisprendimas. Vedybų sutartis yra tik priemonė, gelbstinti ne santuoką, o užgyventą turtą.