nuotr1e19897a532

1750 m. karalius Augustas III suteikia M.Kosakovskienei privilegiją įkurti Jonavos miestelį, leisti čia rengti turgus ir prekymečius, apgyvendinti laisvus įvairių religijų žmones.

Marijona Kosakovskienė miršta 1769 metų pabaigoje. Perėmęs Jonavą praėjus keleriems metams po motinos mirties, vyskupas Juozapas Kosakovskis nusprendė miestelį padaryti sau kuo malonesniu, kuo visapusiškiau išnaudoti vietovės teikiamas galimybes ir taip įprasminti savo tėvų atminimą. 1791 m. sunkiai besiverčiantis ir neišbrendantis iš skolų vyskupas ryžosi statyti naują bažnyčią ir vienuolyną Jonavoje, nes motinos statytoji sudegė.

Jonavos bažnyčios statyba buvo baigta 1793 m., ją konsekravo šv. Jokūbo vardu pats vyskupas Juozapas Kosakovskis. Pastatas iškilo visai prie pat Neries upės. Trinavė klasicizmo stiliaus bažnyčia tapo miestelio puošmena. Iškilo ji senosios bažnyčios vietoje, nors tuo metu dar gana plynoje, neužstatytoje teritorijoje. Kodėl buvo pasirinkta ši vieta, sunku atsakyti. Vyskupo J.Kosakovskio 1791-1793 m. pastatyta bažnyčia tuo metu Jonavoje buvo vienintelė, mūrinė.

Vyskupas Juozapas Kosakovskis mirė 1794 m. gegužės 8 d. Jo palaikai 1795 m. buvo atvežti ir palaidoti Jonavos bažnyčioje.

1802 m. į Jonavą atvyko vienuoliai trinitoriai. Bažnyčią ir vienuolyną jie rado gerokai apleistus, tad netrukus ėmėsi remonto darbų. Tuometinis Vilniaus vyskupas Jonas Nepomukas Kosakovskis pritarė vienuolių įkurdinimui Jonavoje ir kiek galėdamas juos rėmė.

Po 1904 m. gegužės 15 d. gaisro, vos nesunaikinusio Jonavos bažnyčios, buvo nutarta buvusio vienuolyno pastatus parduoti. Tarp pirkėjų buvo ir Jonavos filialistas kunigas J.Ulickas. Buvusio vienuolyno pastatas buvo parduotas Jonavos bažnyčiai, pirkimo dokumentas pasirašytas 1908 m. rugsėjo 7 d.

Išvykus iš Jonavos trinitoriams ir bažnyčios administravimą perėmus Skarulių parapijos klebonui, Jonavos bažnyčioje nebuvo nuolatinio kunigo. Tai negalėjo ilgai tęstis, ir jau tais pačiais 1827 m. Jonavai buvo paskirtas pasaulietinis ganytojas, Skarulių vikaras Bonaventūra Petravičius, jam algą imta mokėti iš jau gerokai sumenkėjusios Jonavos bažnyčios fundacijos. XIX a. viduryje Jonavos bažnyčia buvusi parapijinė ir tik Skaruliuose klebonaujant kun. Jamantui, ji tapusi filija.

1851 m. Jonavos šv. Jokūbo bažnyčia buvo restauruota naujojo Jonavos valdytojo Pranciškaus Kosakovskio.

Jonavos klebonija, panaikinus vienuolyną, buvo įsikūrusi name su bokštu Bažnyčios (vėliau Vilniaus) gatvėje. XIX a. vid. šis namas priklausė grafui Pr. Kosakoskiui, vėliau jo brolienei Liudvikai Kosakovskienei.

Lietuvai atgavus nepriklausomybę, savos parapijos idėja tapo viena aktualiausių tarp Jonavos tikinčiųjų. 1922 m. pradžioje dvylika Jonavos bažnyčios maršalkų surašo Žemaičių vyskupui prašymą, kuriame visų apylinkės kaimų katalikų vardu paprašo „filiją pakeisti į parapijos bažnyčią“. Šalia šio prašymo kartu vyskupijai buvo pasiųstas ir tuometinio Jonavos bažnyčios kurato kun. Stanislovo Irtmano raportas. 1922 m. gruodžio 13 d. Žemaičių vyskupas Juozapas Jonas Skvireckas savo parašu patvirtino Jonavos parapijos įkūrimą.

1922 m. gruodžio 13 d. J.J.Skvireckas naujajai Jonavos parapijai paskiria kleboną, juo tampa ligtolinis filialistas kun. Stanislovas Irtmanas.

Į Jonavą buvo atkeltas kunigas, kanoninės teisės licenciatas Petras Vaitiekūnas, ypač daug pasidarbavęs šioje parapijoje. Jis paliko apie save Jonavos krašto žmonėse neblėstantį atminimą. Jonavos klebonu paskirtas 1927 m. liepos 28d., ir praleidžia čia bene prasmingiausius ir vaisingiausius savo gyvenimo metus (iki 1942 m. gruodžio 31 d.).Be ganytojiškos veiklos, jis dar kiek laiko dėsto tikybą Jonavos progimnazijoje, rūpinasi miestelio ir parapijos kultūrine veikla, bažnyčios remontu ir rekonstrukcija, pasireiškia kaip sumanus ūkio reikalų žinovas, o paskutiniaisiais nepriklausomybės metais imasi net Jonavos miesto burmistro pareigų. Būta tai labai išsilavinusio žmogaus, galėjusio susikalbėti visomis pagrindinėmis Vakarų Europos kalbomis.

Ketvirto dešimtmečio pradžioje Jonavos parapijoje atsirado ir vikaro vieta, kuri iš pradžių buvo vakuojanti, o 1933 m. ją užėmė kun. Anatolijus Stanevičius.

1924 m. Jonavos parapija įėjo į naujai sudaryto Žeimių dekanato sudėtį.

Nepriklausomybės laikais Jonavos bažnyčia ir parapija matė ne vieną Lietuvai svarbų įvykį, čia lankėsi žymiausi mūsų krašto žmonės. 1936 m. birželio 21 d. Jonavoje buvo surengta Tautos šventė. Vieni svarbiausių šventės renginių įvyko Jonavos bažnyčioje, kur kun. P.Vaitiekūnas laikė iškilmingas pamaldas. Tais pačiais 1936 m., rugpjūčio 17-19 d., Jonavoje lankėsi vizituojantis vyskupas Teofilius Matulionis, buvęs bolševikinių kalėjimų kalinys, 1962 m. popiežiaus pakeltas į arkivyskupus.

Ketvirto dešimtmečio viduryje nepaprastai pasikeitė Jonavos bažnyčios vaizdas. 1934-1935 m. klebonas P.Vaitiekūnas ant klasicizmo stiliaus bažnyčios pristatė du aukštus dviejų tarpsnių bokštus, kurie pakeitė jos senąją architektūrą, tačiau, antra vertus, iki tol Jonavos panoramoje beveik neišsiskyrusią bažnyčią padarė miestelio architektūrine dominante, suteikė jai lietuviškos dvasios.

Bolševikams okupavus Lietuvą, Jonavos parapijos klebonas P.Vaitiekūnas, vengdamas galimo okupantų persekiojimo, išvyko į Panevėžį. Tikintieji liko praktiškai be ganytojo. Tuomet Jonavos bažnyčios administratoriumi paskirtas kun. Kazimieras Statkevičius.

Prasidėjus 1941 m. karui, birželio 26 d. buvo sugriauta arba sudegė trys ketvirtadaliai Jonavos pastatų, nukentėjo ir bažnyčia, sudegė klebonija.

Vokiečių okupacijos metais Jonavos bažnyčios gyvenime didesnių pokyčių neįvyko. Kun. P.Vaitiekūnas į Jonavą jau nebegrįžo, nes buvo silpnos sveikatos.

Į Jonavą 1943 m. gegužės 5 d. buvo paskirtas naujas klebonas – kun. Aloyzas Klimas. Jo klebonavimo laikais Jonavoje buvo imtasi žygių suremontuoti 1941 m. nukentėjusią bažnyčią. Bažnyčios bokštai buvo suremontuoti, bet atstatyti sudegusios klebonijos ir mokyklos pastatus nebuvo nei laiko, nei jėgų. Artėjant frontui, kun. A.Klimas pasitraukė į Vokietiją.

Sugrįžus bolševikams, likusią be kunigo Jonavos bažnyčią ėmė aptarnauti Kulvoje gyvenę kun. A.Sekliuckas ir H.Kitauskas.

1948 m. vasario mėnesį į Jonavą buvo paskirtas naujas klebonas Pranas Gaižauskas. Jonavoje jis atsidūrė itin nepalankiu metu. Atsisakius mokėti didelius pajamų mokesčius ir susipykus su Jonavos finansų inspektoriumi I.Bobrovu, jam teko per 24 val. pasišalinti iš Jonavos.

Į vakuojančią vietą vyskupija 1950 m. pavasarį paskyrė tuometinį Upninkų kleboną kun. Pijų Čižauską.

Situacija Jonavoje baisi: miesto centre vos keli sveiki namai. Bažnyčia nuo karo beveik neremontuota. Nebaigus taisyti stogo, vanduo pamažu tiek pažeidė lubas, kad šios vienoje koplyčioje ėmė ir įgriuvo. P.Čižauskas tuojau ėmėsi darbų. Jau tų pačių metų vasarą buvo sutaisytas ir aksoliu nudažytas stogas, įrengtas vandens nutekėjimas, atlikta daug kitų darbų. 1974 m. atkėlus į Jonavą naują kleboną kun. Vincą Pranckietį, P.Čižauskas tapo Jonavos altarista vikaro teisėmis ir Skarulių klebonu.

Klebonaujant P.Čižauskui, Jonavoje 20 metų praleido ir kunigas profesorius Juozas Grigaitis. Gyvendamas Jonavoje, J.Grigaitis gana daug rašė ir leido asketinę literatūrą kunigams, vienuoliams ir vienuolėms. Iš svarbesnių dalykų paminėti „Kas esi, kunige“ 1968 m., „Kunigas gyvenime“ 1969 m., „Per Kristų, su Juo, ir Jame“ 1968 m., „Aukime visais atžvilgiais Kristuje“ ir kt.

Jonavos bažnyčios prelatas Vincas Pranckietis 1949 m. kovo 25 d. kartu su kitais 5 kunigais ir 7 klierikais buvo išvežtas iš seminarijos į Sibirą. Dirbo Baikale žveju, darė statines, dirbo vairuotoju, vėliau buhalteriu. Visą tremties metą neapleido pastoracinio darbo, lankė lietuvius tolimiausiuose ir neprieinamiausiuose taigos kampeliuose. 1959 m. grįžo į Lietuvą. Nuo 1974 m. balandžio V.Pranckietis Jonavos klebonas. Atvyksta čia per Sekmines. Bažnyčią randa apleistą. Išvalo bažnyčią ir pradeda remontą, o kol jis baigsis, kaip ir klebonas P.Vaitiekūnas, perkelia pamaldas į bažnyčios požeminę salę, ją naujai sutvarkęs. Kartu imasi ir pokario metais gerokai nukentėjusio Kosakovskių mauzoliejaus sutvarkymo, palaidoja išbarstytas palaikų liekanas ir palieka tik du jau ir anksčiau mauzoliejuje dominavusius karstus – bažnyčios fundatoriaus vyskupo Juozapo Kazimiero Kosakovskio ir generolo, Napoleono adjutanto Antano Juozapo Kosakovskio. Gaila, ne visas jų relikvijas pavyksta išsaugoti.

Prasidėjus Lietuvoje Atgimimui, Jonavos bažnyčia buvo ne vieno šiam kraštui svarbaus įvykio liudininke, klebonas V.Pranckietis dalyvavo visuose reikšmingiausiuose Sąjūdžio renginiuose. Dar 1988 m. Jonavos bažnyčioje vyko iškilminga tautinės vėliavos šventinimo ceremonija, čia surengtas pirmasis klasikinės muzikos koncertas, 1989 m. pavasarį V.Pranckiečio pakviesti į Jonavos bažnyčią rinkosi buvę Baikalo tremtiniai, Bažnyčios salėje įvyko istorinių tremties nuotraukų paroda. Jonavoje vyko pogrindinę seminariją baigusio kunigo K.Ambrazo primicijos, čia buvo atvežti iš amžinojo įšalo žemės sugrąžinti jonaviečių tremtinių palaikai.

Didelis darbo krūvis kleboną V.Pranckietį užgula, prasidėjus tikybos pamokoms miesto vidurinėse mokyklose. 1989 m. gruodžio mėn. į Vilnių išvyksta jubiliatas kun. Čižauskas, Jonavai atidavęs beveik pusę savo gyvenimo metų. Vincas Pranckietis lieka vienintelis kunigas smarkiai išaugusioje parapijoje. 1991 m. pradžioje popiežius Jonas Paulius II suteikia V.Pranckiečiui monsinjoro titulą.

1992 m. liepos 26 d. Jonavoje didelė šventė – Šv. Jokūbo atlaidai. Teikiamas sutvirtinimo sakramentas. Į šventę atvyksta Jo Eminencija kardinolas Vincentas Sladkevičius, vyskupai Vladas Michelevičius ir Sigitas Tamkevičius. 1993 m. sausio 3 d. Jonavos tikintieji gražiai pagerbia monsinjorą V.Pranckietį, paminėdami jo amžiaus septyniasdešimtmetį. Jonavos bažnyčia sulaukia svečių ir iš užsienio. 1991 m. lapkričio 12 d. čia lankosi seselė Ignė iš Putnamo (JAV). 1992 m. pavasarį pas ateitininkus atvyksta profesorius A.Žygas, tų pačių metų vasarą bažnyčią ir mauzoliejų apžiūri Jonavos fundatorių giminės palikuonis grafas Mykolas Kosakovskis iš Lenkijos.

1991 m. kovo 25 d. Jonavos rajono savivaldybės potvarkiu buvęs trinitorių vienuolyno pastatas grąžinamas Jonavos bažnyčiai.

Svarbus įvykis Jonavos parapijos gyvenime – Tremtinių koplyčios naujose Jonavos kapinėse pastatymas ir pašventinimas 1992 m. birželio 14 d.

1994 m. mons. V.Pranckietį pakeičia naujas klebonas kun. K.Grabauskas.

1997 m. į Jonavą atvyksta klebonas ir Jonavos dekanato dekanas kun. Vytautas Grigaravičius.. Tais pačiais metais pakeičiami bažnyčios langai. Vėliau sutvarkoma aplinka, praplečiamas šventorius ir aptveriamas metaline tvora. Bažnyčia perdažoma iš išorės, daug kas pagal meno komisijos reikalavimus pertvarkoma ir restauruojama viduje.

2000 metų jubiliejaus proga šventoriuje pastatytas koplytstulpis (autorius Andrius Kazlauskas). Parapijos namuose įrengta ir 2001 m. gegužės 20 dieną atidaroma bei pašventinama vienintelė Lietuvoje Eucharistijos nuolatinės adoracijos koplyčia. Suaktyvėjo dvasinis parapijos gyvenimas, bažnyčios organizacijų veikla. Kasmet vyko visuotiniai parapijiečių sisirinkimai. Klebonas V. Grigaravičius 6 metus iš eilės buvo renkamas populiariausiu Jonavos žmogumi.

2002 m. balandžio 21 d. klebonas dekanas Vytautas Grigaravičius aukojo paskutines šv. Mišias Jonavoje. Buvo paskirtas į Kauno Kristaus Prisikėlimo parapiją.

Į Jonavą atvyksta klebonas Valdas Pauža ir 2002 m. balandžio 28 dieną aukoja pirmas šv. Mišias. Jas koncelebruoja ir atvykęs į parapiją altarista Vladas Luzgauskas. Klebonas Valdas Pauža 2002 m. rugpjūčio mėn. nusprendė pasitraukti iš Jonavos parapijos.

Į Jonavą paskirtas klebonas Sigitas Bitkauskas. Jis ir Jonavos dekanato dekanas.

Nuo 2007 07 02 Jonavos parapijos klebonu ir Jonavos dekanato dekanu paskirtas kun. Audrius Mikitiukas.