Be šv. Kalėdų ir Velykų, kurias švenčiame turbūt visi, dar galime išskirti jonines, onines, petrines. Be abejo, neužmirštame ir Kaziuko mugių, tačiau ne visi žino ir ne visi domisi, kas gi buvo tas Kaziukas. Mums, lietuviams, šventojo Kazimiero minėjimas, kitaip vadinamas kazimierinėmis, turėtų būti ir tautinio pasididžiavimo šventė. Kol kas Lietuva turi tik vieną oficialiai Bažnyčios paskelbtą šventąjį, ir tai yra Kazimieras.
Kazimieras gimė 1458 metų spalio 3d. Lenkijoje, Krokuvos mieste, Vavelio pilyje. Jo seneliai iš tėvo giminės buvo kilę iš Gediminaičių dinastijos, taigi Kazimiero senelis buvo Jogaila, turėjęs du sūnus. Jaunesnysis, Kazimieras, 1440 metais buvo išrinktas Didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu, o po septynių metų karūnuotas Lietuvos- Lenkijos karaliumi. Vienam savo sūnų jis davė savo vardą, ir kaip tik šis jo sūnus tapo šventuoju.
Žinia, kad tais laikais valdovų santuokos dažnai būdavo sudaromos politiniais sumetimais. Ir karalius Kazimieras, norėdamas pagerinti santykius su Vokietija, vedė Vokietijos imperatoriaus Alberto II- ojo dukterį Elzbietą ( iš Habsburgų šeimos). Elzbietos kraitis buvo Bohemijos ir Vengrijos sostai. Jos tėvas imperatorius Albertas II buvo ne vokietis, bet austras, tad šventasis Kazimieras turėjo protėvius lietuvius iš tėvo pusės ir austrus- iš motinos. O Lenkija čia svarbi tik tuo, kad Kazimieras joje gimė ir gyveno.
Karalienė Elzbieta susilaukė 11 vaikų ir visiems buvo numačiusi sostus. Štai Kazimierui buvo numatytas Vengrijos sostas. Karalaitis netgi buvo specialiai auklėjamas ir ruošiamas tam sostui. Motina Elzbieta mokėjo skaityti ir rašyti, buvo uoliai religinga. Tėvas karalius Kazimieras rašyti nemokėjo, be to, nemokėjo lotynų kalbos, tačiau, nors nekalbus, buvo ryžtingas ir valingas. Auklėti karalaičių buvo pasamdyti dvasininkas Janas Dlugošas ir italas Filipo Kalimako Buonacorsi- oratorius ir lotynų kalbos mokytojas . Tad šventasis laisvai kalbėjo lenkų, vokiečių ir lotynų kalbomis, tikėtina, kad buvo pramokęs ir lietuviškai.
Prieš pat keturioliktąjį Kazimiero gimtadienį susiklostė situacija, kad Vengrijoje mirus jo seneliui imperatoriui Albertui II, sostą savavališkai užėmė M. Korvinas. Karalienė Elzbieta netvėrė noru jį nuversti ir jo vieton pasodinti sūnų Kazimierą. Nežinia, kuri motina šiais laikais išleistų 14 metų sūnų į karą, bet Elzbieta taip padarė. Tiesa, išleido su tarnų palyda ir 12 tūkstančių vietinių bei samdytų karių armija. Ir Kazimieras nujojo iki Vengrijos! Tačiau likus 50 km. iki Budapešto, jiems kelią pastojo Korvino 16000 karių armija. Kazimiero samdiniai buvo neryžtingi, nepuolė kautis. Kazimiero bėgimas buvo gėdingas. Šis pralaimėjimas taip stipriai paveikė Kazimierą, jog jis prisiekė niekad gyvenime nebūti karaliumi. Įtakos, ko gero, padarė ir Popiežiaus įsikišimas, kuris pasakė, kad netinka krikščionims kariauti. Ir Kazimieras ėmė siekti šventumo. Jam buvo labai gėda, nes jis suprato, jog tėvų kėslai vis dėlto nebuvo teisingi ir prieštaravo krikščioniškai tiesai.
Kazimieras buvo antras vaikas iš šešių brolių. Visi karalaičiai sėsdavosi prie turtingo stalo ir rengdavosi drabužiais, pasiūtais iš brangių medžiagų, bet patys pasirinkdavo ką valgys ir kuo vilkės. Buvo pastebėtas vienas Kazimiero šventumo ženklas- kai jaunuolis buvo šešiolikos metų, pats pasirinko šiurkščią medžiagą apatiniams rūbams. Ir nė karto jam neteko „užsidirbti „ nė vienos bausmės, o jo broliams būdavo taikomos tokios: plakimas rykštėmis, pasninkas, miegas kietoje lovoje, šiurkščių avikailių dėvėjimas. Nemažai šventųjų, būdami jauni, atsisakydavo savo prabangaus gyvenimo, jei tokį turėdavo. Vienok Kazimieras niekur nebėgo, liko Vavelio pilyje ir gyveno su tėvais. Jis, ko gero, galvojo kitaip- kad karaliaus pareiga yra rūpintis savo žmonių gerbūviu.
Kai dvejais metais jaunesnis brolis Aleksandras visada buvo pokylių dvasia, žirgų turnyrų stebėtojas ir dalyvis, tuomet karalaitis Kazimieras stengdavosi kuo greičiau pasišalinti iš linksmybių šurmulio į nuošalią vienumą. Kai Kazimiero nerasdavo rūmuose, visi žinojo kur jis- bažnyčioje prie Švč. Mergelės Marijos altoriaus.
Nuo 1475 metų septyniolikmetis Kazimieras su tėvu ir dviem broliais ėmė dalyvauti dažnose užsienio kelionėse, pagelbėdavo vertėjaudamas, ypač iš lotynų kalbos . Jo tėvo karaliaus Kazimiero veikla nebuvo patenkinti nei lenkai, nei lietuviai. Vieniems atrodė, kad karalius labiau myli kitus. Lietuvos bajorai norėjo, kad kuris nors iš karalaičių nuolat gyventų Lietuvoje, bet karalius atsakydavo, jog jie dar per jauni valdyti. Bet priežastis buvo kita- karalius būgštavo, kad kuris nors jo sūnus nebūtų paskelbtas Didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu. Tad pats dvejiems metams ( 1481 ir 1482) pasiliko Lietuvoje, o Kazimierą paskyrė valdyti Lenkiją. 1483 metų pradžioje karalaitis pastebėjo pirmuosius tuberkuliozės požymius. Tais laikais ši liga buvo nepagydoma. Būsimasis šventasis nežinoje, kad Vilniuje gyveno paskutinius sielos susitelkimo metus. Jis dieną dalyvaudavo šv. Mišiose, o naktį keldavosi melstis. Neretai taip iki ryto ir prasnausdavo ant medinių grindų. Jis stengėsi melstis slapta, nes, galbūt, jam nepatiko tos pagyros, kai dar vaikystėje jį besimeldžiantį auklėtojas kanauninkas Jonas Dlugošas viešai apibūdindavo kaip besimeldžiantį angelą. Kazimieras maldoje prašydavo Dievą, kad jam suteiktų malonių- teisingumo, maldingumo, nuolankumo. Jo mėgiamas šūkis buvo „ geriau mirti negu nusidėti“.
Daugiau kaip pusmetis praėjo Kazimierui buvojant Vilniuje ir Trakuose, bet sveikata ėjo blogyn.
Po šv. Kalėdų stojo 1484 metai. Pačiomis pirmosiomis dienomis motina karalienė Elzbieta su dviem sūnumis išsiruošė iš Vilniaus į Krokuvą, nes oras Lietuvoje šalo. Keliavo rogėmis. Trakai, Merkinė, Gardinas- štai jų maršrutas ir galutinė stotelė. Kovo 4 dieną, ketvirtadienį po Pelenų trečiadienio, karalaitis mirė. Kaip tik tėvas karalius Kazimieras vyko į Gardiną medžioti ir rado sūnų ką tik mirusį. Tėvai parsivežė sūnų į Vilnių ir palaidojo katedros koplyčioje, kuri buvo įrengta karališkos šeimos kapui.
Kun. Juozas Čičirka.
