Arkivyskupas Lionginas Virbalas SJ lydi per Didžiosios savaitės kulminaciją ir dalinasi savo pamąstymais apie Did. Šeštadienį.
Ką mums kalba po Jėzaus kančios Didysis Šeštadienis?
Tyla ir tuštuma. Viešpats mirė. Nuščiuvęs dangus. Kaip galėjo būti? Tas, kuris gyvybės teikėjas, jisai mirė? Jėzus tarsi nebekalba daugiau. Jo nebėra. Tai visuotinis nuščiuvimas. Nutilimas.
Vienintelis, kas išlieka, tai – Marijos tikėjimas. Moters tikėjimas. Kai visi išsilakstė, kai visi pabėgo liko jos tikėjimas. Ir Bažnyčios tėvai užsimena, kad Marija kentėjo, matė savo Sūnų nukryžiuotą, ji paėmė Jį ant rankų nukeltą nuo kryžiaus. Ir vis dėl to, ta didžiulė dovana ir buvimas Dievo Motina, jai leido išlaikyti tikėjimą. Koks tai buvo tikėjimas? Kokia viltis? Labai sunku įsivaizduoti, bet jinai yra ta vienintelė Didžiojo Šeštadienio tikinčioji, kuri išneša Jėzų savyje iš Didžiojo Penktadienio kančios į Prisikėlimo džiaugsmą.
Tačiau žiūrint pasaulio akimis, mes dažnai pametame šį nuščiuvimą ir tylą pasiruošimo šv. Velykų stalui chaose ir planavime. Ar mes turėtume sustoti savo dienoje ir nurimti?
Galima sustoti ir tą nuotaiką išgyventi. Bet tai galima išgyventi net ir ruošiantis, tvarkantis, nes tai yra išskirtinė diena. Net ir liturgine prasme – nėra jokių apeigų. Dažnai žmonės galvoja, kad Velyknaktis yra Didžiojo Šeštadienio šv. Mišios, tačiau taip nėra, nes tai jau yra šv. Velykos, Didysis Šeštadienis liturgijoje nieko neturi, ir niekas nevyksta. Ką galime daryti, tai tik ateiti ir stovėti prie Kristaus kapo. Didysis Šeštadienis yra tuštuma ir nykuma ir kartu tikėjimo veržlumo, kuris leidžia pereiti per kažkokią beprasmybės bedugnę. Kas beliko, jeigu Dievas mirė? Bet Jis ir prisikėlė taip pat ir mus vesdamas į šią gyvybės pergalę.
Jėzus ir buvo tikras vyras
Didysis Šeštadienis, kaip kalbėjo arkivyskupas Lionginas Virbalas SJ yra tylos ir nuščiuvimo laikas. Jei Didžiojo Šeštadienio vienintelė tikinčioji liko Marija, kuri savuoju tikėjimu šioje dienoje visiems paliudijo savo atsidavimą (moters tikėjimas). Kyla klausimas o kur buvo kiti žmonės? Minia, kuri vaikščiojo su Jėzumi? Kur buvo Jo mokiniai? Tuo pačiu suvokiame, kad ir šiandienoje yra labai svarbus, kad būtų budinčių tikinčiųjų. Ir savo žvilgsnį kreipiu į vyrus, o kur yra vyrai Bažnyčioje šiandien? Kartais galime prieiti tokios išvados, jog Bažnyčioje dažnai yra tarsi tyla ir laukimas, kai mes kalbame apie vyrus ir jų tikėjimą. Jie vis dar antrame plane? Ar tikrai? O gal kaip tik jie tylomis liudija? Taip, tai it lengva provokacija vyrams. Kalbuosi su vyrų maldos grupės vyrais apie jų patirtis ir tikėjimą.
Jonavos šv. apaštalo Jokūbo parapijoje vyrų maldos grupė veikia trečius metus. Per šį laiką buvo įvairiausių periodų, tačiau vyrai atpažįsta savitą troškimą bendrai maldai. Buvimas kartu ir malda sustiprina vienas kitą ir tarytum papildo savo vidinių jėgų rezervuarus. Kartą vyrai išsiruošė į bendrą maldos žygį pėsčiomis, o šiuo metu kartu atlieka Ignaco Lojolos dvasines pratybas. Vyrai ne tik meldžiasi, tačiau yra atpažinę pašaukimą tarnystei, buvo laikas, kai vykdavo pas globoje esančius vyrus, šiai dienai jau kuris laikas du vyrų grupės atstovai vyksta į pataisos namus.
Tikėjimas nevyriškas? Bandau vyrus kalbinti ir klausti, apie tai, kad mūsų visuomenėje vyrauja tarsi tokia nuostata, kad tikėti į Dievą, eiti į bažnyčią lyg ir nevyriška, tai juk labiau moterų reikalas, tuo labiau, kad šiais laikais viskas apskritai keičiasi, vyrai ir taip labai užsiėmę ir turi rūpintis daugybe kitų reikalų. Ir čia Sigitas liudija, kad „Ši nuostata manęs dabar visiškai neveikia, tiesa, kol dar nebuvo to menko tikėjimo, kurį iš Jo malonės turiu dabar, gal tada ir kiek veikė, jau nebepamenu. Peršasi išvada – kuo mažiau tikėjimo, tuo daugiau nevyriška. (Nes nežinai, kad Jėzus ir buvo tikras vyras). Nematau moterų, vedančių mane Jėzaus keliu, o tik patį Jėzų todėl man tikėjimas yra labai vyriškas.“. Kaip ir minėta, vyrų maldos grupės atstovai kartą į mėnesį lankosi pas bausmę atliekančius vyrus pataisos namuose ir su jais kartu meldžiasi ir eina Šv. Juozapo maldingumo programą, tad ruošdamiesi atsakyti į klausimus jie tuo pačiu pasikalbėjo ir su ten esančiais vyrais, kurie teigia, kad „Tikėjimo pradžioje slėpiausi už kolonos, o po to atėjo supratimas, kad aš esu toks pats kaip ir kiti bažnyčioje“, kitas nepasiduoda klausimo suktumui ir išsako nuostatą, kuri turėtų mus kiekvieną drąsinti „Man nėra skirtumo, ar vyras ar moteris, nes esam tas pats žmogus“. Tenka pritarti, kad labai svarbu su kokia nuostata mes žiūrime į mums įprastus ir paprastus dalykus ir jei suvokiame, kad tikėjimas mums kalba kiekvienam asmeniškai, visai neskirstant pagal lytį, tada tenka pripažinti, kad tikėjimas nepadaro mus nei moteriškais, nei vyriškais, bet suteikia galimybę išsipildyti Dievo planui mumyse.
Vyras šeimos kunigas? Keliu klausimą ir apie kitą nuostatą, kad vyras yra šeimos kunigas, kuris atsakingas už savo šeimą, jog nuo jo priklauso ir visos šeimos įsitraukimas į tikėjimą, bei pamatinis suvokimas. Tai iš tikrųjų skamba labai sudėtingai ir atsakingai, todėl smalsauju, kaip vyrai tai įgyvendina savo šeimose. Sigitas teigia, kad „Frazė „vyras yra šeimos kunigas“ sukelia mano, kaip vyro, ambicijas būti atsakingu už šeimos moralinį vystymąsi. Kas kartais pavyksta, o kartais norisi pabūti labai despotu šitai moralei įgyvendinti (šypsosi). Šiaip ir sudėtinga ir ne – tiesiog reikia būti pavyzdžiu visur ir visame kame.“ Tai iš ties – pareiga, atsakomybė ir pasitikėjimas. Šis suvokimas leidžia bent maža dalele suvokti, kad vyras atlieka itin svarbų vaidmenį, kas liečia pagrindinių tikėjimo vertybių įdiegimą šeimoje ir jei vyras neatpažįsta šios savo tarnystės, tampa sunku.
Pirmieji žingsniai. Atrasti tikėjimą kiekvienas turi savitą kelią ir būdus, todėl klausiu ir vyrų grąžindama juos į prisiminimus, o koks pirmasis žingsnis buvo pas juos žengti tikėjimo keliu. Sigitas teigia, kad „Po skaudžių gyvenimo smūgių užsispyriau tyčia patikėti, kad yra Dievas ir tai patikrinti praktiškai. Ir Jis čia mane ir pagavo (šypsosi)“. O štai bausmę atliekantys vyrai dalinasi savo skirtingais keliais: „Per žmogų, kuris patarė“, kas leidžia suprasti, kad mes vieni kitiems taip pat galime būti pavyzdys, kitas tik trumpai ištaria „iš baimės“ ir nepaaiškina ir čia galime daryti įvairias prielaidas, galbūt tai baimė nugyventi gyvenimą be prasmės? Trečias teigia, kad „tikėti yra geriau, negu netikėti“, tai viena iš tų tiesų, kai tikrai tegalima pritarti.
Tuo pačiu kiti dalinosi asmeninėmis patirtimis „Einant Šiluvon kai žmonės tiesiog paprašyti davė valgyti ir priėmė nakvynės. Po to verkiau. Po to pagavo giesmės ir maldos“. Taip pat būta sukrėtimų „Po klinikinės mirties. Po stebuklo – išgijimo malonės be vaistų“, o kitas „Dievas atsirado po klubo traumos, kai meldžiausi nebijodamas patyčių. Lageryje be Dievo pražūtis“, tai tik leidžia suprasti, kad tikėjimas į gyvenimą atėjo per silpnumo akimirkos pajautimą, kai ypatingai jaučiamas gyvenimo laikinumas ir trapumas. Ir dar keletas vyrų patyrimų „nuo 7m., kai mokyklos direktorius atkalbinėjo nuo bažnyčios, o tėtis palaikė“ ; „pasidarė gėda kai kiti šlovina Viešpatį…“ šie patyrimai vėl nurodo šalia esančius žmonės, kurie vieni yra tarsi pavyzdžiai, o kiti lyg ir draudimu sukuria gyvą troškimą pažinti. Ir būna taip, kad tikėjimas į gyvenimą ateina ir visai iš nieko „iš neturėjimo ką veikt“. Šie skirtingi pažinimo keliai tik leidžia suprasti, kad Dievas veda kiekvieną skirtingai ir nei vienas nežino, kada jį gali „pagauti“, tiesiog to nereikia baimintis. Ir šiame tylos laike verta kiekvienam prisiminti savus pirmuosius žingsnius nuo kurių prasidėjo tikėjimo kelionė.
Maldos intencijos. Vyrai rinkdamiesi draugėn meldžiasi, todėl klausiu jų, ką jie dažniausiai apgaubia sava malda. Intencijos būna pačios įvairiausios „nuo asmeninių iki popiežiaus. Viena iš jų – meldžiant už nuteistųjų atsivertimą.“ Taip pat kartu su bausmę atliekančiais meldžiama „sveikatos sau ir artimiesiems; išminties; kantrybės; kad aplinkui viskas susitvarkytų; už konkrečius žmones jų teismo dieną ;už konfliktinius žmones (3 prirašyti lapai pavardžių); už konkrečius žmones“. Vyrai per savo maldos praktiką liudija, kad šios maldos vienu ar kitu būdu būna išklausomos. Ir rinkdamiesi ankstų šeštadienio rytą, vyrai savo malda tarsi apkabina dar miegantį Jonavos miestą.
Telieka tik padėkoti vyrams už drąsą dalintis. Ir šiame tylos ir nerimastingo laukimo laike tikrai galime iš naujo kiekvienas persvarstyti savo tikėjimą ir savo santykį su Dievu. O kiekvienam vyrui, kuris jaučia, kad norėtųsi bendrystės ir bendro buvimo kartu, esate kviečiami prisijungti prie vyrų maldos grupės.
Vyrai renkasi Rožinio maldai bei pabūti vyriškoje bendrystėje: pasibūti, pasiginčyti, pajuokauti, pasidalinti dvasinėmis įžvalgomis, kartu eiti dvasines pratybas, organizuotis įvairioms veikloms. Vienas tikslų – atrasti savo vyriškumą ir dovanoti jį šeimai ir pasauliui. Kviečiame visus vyrus ateiti eiliniais šeštadieniais į parapijos namus, mūsų laikas 7:00-9:00. Koordinatorius Sigitas 865288455.
