Įkopiame į Didįjį Tridienį laukdami Prisikėlimo. Tad pirmiausia pasitinkame Didįjį Ketvirtadienį, kas šioje dienoje svarbiausia ir su kaip mes šiandienoje turėtume tai išgyventi kalbuosi su Kauno arkivyskupu metropolitu Lionginu Virbalu SJ.


Did. Ketvirtadienį mes išgyvename paskutinės vakarienės prisiminimą, tai Jėzaus dovana palikta mums ir kuria mes galime naudotis net po 2000 metų kiekvienų šv. Mišių metu. Ką mums svarbu šiandien žinoti apie šios dovanos naudojimąsi? Ar mes su teisingomis nuostatomis tai išgyvename?

Didysis Ketvirtadienis yra kaip tam tikras branduolys ir koncentratas to, ką mes išgyvename šiame laike. Tame yra du dalykai, kai Jėzus sakė „Imkite mane ir valgykite, imkite mane ir gerkite. Ir tai darykite mano atminimui“ ir tuo pačiu įgaliojo apaštalus tai daryti. Tai yra kunigų diena ir mes švenčiame dienos metu Krizmos šv. Mišias, kur kunigai atnaujina savo šventimų pažadus ir įsipareigojimus dėl Kristaus, dėl žmonių, šių šv. Mišių metu šventinami aliejai, kurie vėliau naudojami visus metus bažnyčiose.

Vakare žvilgsnis yra koncentruojamas į Eucharistijos dovaną. Visuomet reikia suvokti, kad Jėzus yra gyvas ir tai nėra, it koks tolimas praeities įvykių paminėjimas, kaip kokia rašytojo ar kelių šimtų metų gimtadienio sukaktis. Ne, Jėzus visuomet yra gyvas, mes čia su Juo esame. Jisai visa tai dovanoja. Kiekvienose šv. Mišiose tai išgyvename, tačiau čia dar labiau sukoncentruojame žvilgsnį, kad galėtume tai išgyventi. Tam ir skirtas pasiruošimo – Gavėnios laikas. Kuo geriau pasiruoši ir ateini į šią šventę tuo giliau ir prasmingiau tai išgyveni.

Man svarbiausias ryšys su Jėzumi, buvimas su Juo per vakarienę, ką Jis paliko apaštalams, bet mes savotiškai taip pat įeinam į tą būrį apaštalų ir Jis – mums save paliko.

Jėzus ne tik su mokiniais valgė, bet ir jiems plovė kojas, ką tai šiandienoje kalba mums? Kojos plaunamos tik išrinktiesiems, kaip įvertinimas? Ar tai ženklas mažutėliams, kad jūs esate svarbūs?

Jėzaus laikais buvo tok paprotys, kad jei ateina labai garbingas svečias tai tarnai nuplauna kojas, tai toks pagarbos ir išskyrimo ženklas. Žinoma mūsų laikais to jau nebėra ir jei prezidentė kur nors nuvažiuoja, tai jai niekas kojų neplauna, net jei ir popiežius atvažiuoja niekas jam kojų neplauna, jau nebėra to ženklo. Bet kam mes plaunam kojas? Mamos, tėčiai savo vaikams arba tie patys vaikai savo tėvams sulaukusiems senatvės, kurie jau nebegali, tai – meilės patarnavimas. Plauni tam, kurį myli ir parodai, kad myli – plaudamas. Tas taip pat sutampa ir su Jėzaus plovimu, Jis plauna tiems, kuriuos myli, dėl kurių Jisai ir save atiduoda. Ir kaip minėjau apaštalai mes esame visi. Jis vienintelis teisusis plauna mums visiems, nusidėjėliams, visi esame nusidėję, kuriems reikia to nuplovimo. Tai meilės parodymas ir šis simbolinis gestas bažnyčiose per Didžiojo Ketvirtadienio pamaldas priminimas, bei paskatinimas išgyventi Jėzaus meilę, ne tik tiems kuriems plaunamos kojos, bet kiekvienam iš mūsų.

Popiežius Pranciškus leidžia kunigams kojas plauti ir moterims, kas iki šiol nebuvo praktikuojama, kaip šią žinią galime suprasti? Kaip besikeičiančius laikus?

Dabar suteiktas Popiežiaus leidimas, nes anksčiau mišiole (šv. Mišių knygoje) buvo numatyta 12 vyrų. Įvairiai galima sakyti, Jėzaus laikais buvo 12 apaštalų vyrų ir evangelijoje tai pasakyta ir tą kartoja Bažnyčia. Bet yra ir kitas aspektas – priimtų elgesio taisyklių visuomenėje. Buvo neįsivaizduojama, kad svetimas vyras prisiliestų prie kieno nors kito dukros ar žmonos. Tai buvo riba ir toks pagarbumas, tai tas pats ir Bažnyčioje, kad kunigas neplauna moterims kojų. Dabar visuomenėje to nebėra, bent jau vakarų visuomenėje, rytuose vėl kitoks santykis tarp šeimos narių ir už šeimos narių esančių. Ir šis leidimas yra taikomas visiems, kurie esame Bažnyčioje, visi esame mokiniai, tiek vyrai, tiek moterys ir Jėzaus sekėjai. Ir visiems reikia meilės ir Jėzaus patarnavimo. Jei tas gestas nesukelia kažkokių pasipriešinimų, dviprasmybių, tai jis gali būti atliekamas, tą patį ir popiežius darė. Per savo pirmąsias šv. Velykas plaudamas kalėjime kojas taip pat ir moterims.

Dažnai bažnyčia yra tarsi kaltinama, kad ji yra statiška ir nešiuolaikiška. Žvelgdami į šį popiežiaus leidimą ar galime daryti prielaidą, kad Bažnyčia keičiasi suprasdama šių dienų pokytį?

Bažnyčia kalba ir turi kalbėti mūsų dienų žmogui, kuris važiuoja automobiliu, skrenda lėktuvu, naudojasi internetu ir bendrauja mobiliuoju telefonu ar virtualioje erdvėje, tai kalba šios dienos žmogui.

Matote, nesikeičia tiesos, kaip nuo pat pradžių tikime, kad yra Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia, tai tas nesikeičia. Jėzus, kaip mes išreiškiame, yra Dievas ir Žmogus ir galbūt tai nėra įsakmiai pasakyta evangelijoje, bet tai įvardinta pirmaisiais amžiais, pirmųjų krikščionių ir tas nesikeičia. O išraiškos – keičiasi, buvo įvairios pamaldumo formos ir jei Šventoji Dvasia veda, tai keičiasi, kad pasiektų žmogų. Manau, tai yra buvimas tame laikmetyje, toje visuomenėje, kuri yra dabar ir troškimas kalbėti šiam žmogui ta kalba ir ženklais, kuriuos jis supranta.

Su kokia laikysena šiandienoje mes turėtume išgyventi Did. Ketvirtadienio slėpinį?

Tai dovanos priėmimas. Ne bet kokios, nes mes prašome Dievo vieno ar kito dalyko, prašome, kad padėtų išspręsti tam tikras situacijas, o čia Jėzus sako „Aš pasilieku su tavimi. Aš su tavimi“ ir atėjus penktadieniui, Jis sako „Aš kenčiu su tavimi, noriu būti ten, kur tu esi visu gyvenimu“. Tai šis Dievo priėmimas giliausia prasme, ne tik apeigomis – suvokimas, kad Dievas su manimi, bet ir tuo pačiu aš su Juo.

Kalbino Milita Žičkutė-Lindžienė