Vėl stabtelėjome savo bėgime Advento susikaupimui ir laukimui, skaičiuojame paskutines dienas iki Išganytojo Gimimo šventės, su kokiomis nuotaikomis išgyvenate šį laiką?
Visaip būna, visokių tų rūpesčių yra. O adventas susijęs su tuo, kad jį kažkam turi padaryti, tai ir prakartėlė ir visi organizaciniai dalykai, kažkam dovanėlės, kažkam atsilyginti, kas per metus pasižymėjo. Bet aš visiškai tam nepasiduodu, kaip anksčiau, aš praktiškai per adventą neinu jau į prekybos centrą nieko neperku, užsuku tik kur į parduotuvėlę ir nusiperku batono duonos, stengiuosi per adventą nieko nepirkti vartojimui. Taip pat su renginiais, dažnai kleboną kviečia į adventinį vakarą, ten nuėjus pamatai, kad tai pusiau adventinis vakaras, pusiau balius, tad šiemet beveik niekur nėjau, nes ir aš noriu advento, nes jie visur eitum, tai gautųsi, kiek advente dienų, tiek ir tų vakarų. Tačiau tame per daug triukšmo, todėl aš pasirinkau tiesiog turėti advento laiką su susikaupimu ir ramybe.
Įprasta apžvelgti praėjusius metus ir pasidalinti svarbiausiais įvykiais, kas, jūsų nuomone, šiemet buvo įsimintiniausio parapijos gyvenime?
Labai sunku pasakyti, kas labiausiai įsimena, galbūt, man kaip ir kiekvienais metais labiausiai atmintyje išliko keturių dienų žygis į Šiluvą su jaunimu, kai vyksta tikras piligriminis išgyvenimas. O šiaip yra kasdienybė, kuri turi savų niuansų, tačiau per daug neišsiskirianti, niekur nekeliavome. Kai būni jaunas kunigas ar vikarauji tai būna viskas nauja ir nauji atradimai, o dabar tiesiog išgyvenamas laikas su patirtimi.
Žinoma, pati kasdienybė, kiek kitokia, jaučiasi ramesnis laikas, mažiau kunigų, atitinkamai ir veiklos parapijoje kiek aprimusios. Bet tai nėra kažkuo išskirtina lyginant su pasauliu, štai tarkime kitose šalyse iš vis kunigas aptarnauja po 10-12 parapijų, todėl mes dar turime geresnę situaciją, tačiau pastebima tendencija, kad žmonėms nereikia Dievo.Jei mes žvelgsime plačiau, remsimės šv. Raštu, o ir Jonas Paulius II sakė, kad tauta, kuri žudo savo kūdikius yra tauta be ateities, ir jei mes žvelgsime į Europą, gyvybė nebėra branginama ir gerbiama. Tuo pačiu ir pabėgėlių klausimas, tai tarsi ženklas, kad Dievas atiduoda žemę tiems, kas brangina gyvybę. Jei imame šv. Raštą, pati esmė, ką Dievas žada – palikuonys, tavo palikuonys bus gausūs, kaip jūros pakrantės smiltys ir jei žmogus nesugeba to priimti, kaip dovanos, tada viskas ir nusivažiuoja. Daug propagandos yra apie islamą, musulmonus, tačiau teroristai yra radikalai ir jų nėra dauguma, tai tik 1-2 procentai, bet šalia jų yra nuostabių žmonių musulmonų, kurie nieko nenori žudyti, bet nori ramiai gyventi savo tikėjimu ir brangina gyvybę. Ir visos to baimės, jų finansavimas yra tik šalutiniai dalykai, jei tai Dievo planas ir jiems atiduodama žemė, jie čia sugebės išbūti ir įsikurti, jie iš nieko išgyvens. Mes juk to nežinome.
Kiekvieni metai man yra atradimas, nes ko anksčiau nesupratau, tai dabar suprantu ir ko anksčiau negalėjau, dabar matau, kad galiu. Ir čia kalbu labiau apie save, kad ir teologinis supratimas ateina kitoks ir galiu paaiškinti ir žmonėms suprantamai pateikti, tai man yra atradimas, kad aš galiu suvokti tai, ko anksčiau negalėjau. Kiekvieni metai, kaip dovana. Nenorėčiau nei vienais metais būti jaunesnis dėka to, ką duoda kiekvieni metai.
Šiais metais parapija išgyveno pokyčius, kai keičiasi kunigai, žmonės tarsi nerimastingai tai priima, ar tai įprasta praktika? Kaip vertinate šiuo pokyčius? Kodėl pačiam kunigui yra naudinga persikelti į naują parapiją?
Šią situaciją tikintiesiems jau esu paaiškinęs, ji yra paini. Tačiau toks yra vikarų gyvenimas, kiekviena vikaras tai yra patyręs ir kilnojamas iš vienos parapijos į kitą, tokia jau yra jo duona. Jei įvyksta vienoj vietoj pokytis, tada sujuda keletas vietų, kad visur užsipildytų vietos. Ir šis vikarų kilnojimas ir priežastys nusakančios tai jau yra vyskupo kompetencija. Tiesiog tai yra bažnyčios tvarka, kad kunigas
yra siunčiamas ten, kur jis labiau reikalingas ir gali pilniau išpildyti savo pašaukimą. Tai bažnyčios misija – būti ten, kur tuo metu labiausiai reikia.
Kokia parapijos finansinė situacija?
Kol kas negaliu pateikti tikslių skaičių, nes iki metų galo jie dar šiek tiek koreguosis, tačiau šiai dienai pajamų yra 58 883 eurai, pajamos susideda iš aukų ir rinkliavų per visus metus. O išlaidų yra 67 689 eurai, išlaidos pagrinde susideda iš komunalinių mokesčių, remonto, statybos darbų, įvairių paslaugų, ilgalaikio turto įsigijimo
, suteiktos pagalbos, darbuotojų algų, sielovadinės veiklos, renginių, karitatyvinės pagalbos, liturginių reikmenų įsigijimo ir kitų išlaidų.
Šiemet visa Bažnyčia šventė Pašvęstojo gyvenimo metus, kaip tai buvo švenčiama parapijoje? Kodėl nūdienoje svarbu kalbėti apie pašvęstąjį gyvenimą?
Mūsų parapijoje kažko specialaus tam nebuvo, bet manau, kad šį klausimą galėtų atsakyti pašvęstojo gyvenimo atstovės, nes tai jų metai, todėl ir šių metų šventimas turėtų kilti iš jų, kad jos kalbėtų ir dalintųsi. Apie tai svarbu kalbėti ir viešinti, kad vienuolystė nėra kažkoks kvailas pasirinkimas, bet anaiptol, tai yra nuostabus gyvenimo kelio pasirinkimas, tada kai žmogus myli Dievą ir nenori nieko iš jo imti, bet nori duoti. O kaip galima duoti? Per kitus žmones, jam tarnaujant. Kiekvienas turi savo charizmą, vienas moka išklausyti ir nieko nepasakyti, kitas, kaip tik nemoka išklausyti, bet gali pasakyti, kitas tarnauja dar kitaip. Kiekvienas iš meilės Dievui atranda savo tarnystę.
Popiežius Pranciškus pakvietė mus švęsti Gailestingumo metų jubiliejų, atvertos gailestingumo durys pagrindinėse šventovėse, į kur mes esame kviečiami?
Mus kviečia išgyventi išpažintį ne statiškai, bet žmonės kviečiami patirti tikrą gailestingumą per atleidimą. Kad pažintų tikrąjį Dievo veidą, Tėvo veidą. Kartais žmonėms yra sunku suprasti, bet aš nors ir užaugęs be tėvo, bet man nėra sunku suprasti, kokios yra tėvo savybės: gailestingumas, atjauta, pagalba, užuojauta. Ir kažko šventimas duoda didesnį pajautimą, ne tik žmonėms, bet ir mums kunigams. Ir mus keičia, juk ir mums skamba popiežiaus mintys ir daromi darbai. Ir atlaidumo daugiau turėti, visi mokomės iš to. Ir kad šie gailestingumo metai man asmeniškai paliks savotišką pėdsaką, tai aš net neabejoju.
Kas jums yra Gailestingumas? Kaip jis pasireiškia kasdienybėje?
Man tai gailestingumas asocijuojasi su tuo, kai turi atsisakyti teisingumo. Jei neatsakai teisingumo, tada užkerti sau kelią būti gailestingu. Tarkim aš galiu būti teisus, pats paprasčiausias pavyzdys, ėjimas per perėją ir vairuotojas nespėjęs sustabdyti nutrenkia, kas iš to, kad aš teisus, jei esu miręs? Juk prieš eidamas turiu įsitikinti, kad mašina sustos praleisti. Kasdienybėje, kad ir su darbuotojais, tarkim padaro klaidas arba vėluoja, ar neateina ir žiūrint iš teisingumo pusės, suvaldant situaciją, juk norisi ne tai nubausti, bet kad žmogus pajaustų pasekmes, ko nepadarė. Ir aš šiais metai jau kelis kartus to tiesiog nepadariau, nes Gailestingumo metai ir aš švenčiu tuos metus. Ir aš nekišu to savo teisingumo, bet pabūnu gailestingas ir neprikišu. Ir aš turiu įtarimą, manau Dievas seniai tą turi, aš tik dabar suvokiau, kad gailestingumas labiau veikia, nei teisingumas.
Kaip šis gailestingumo metų jubiliejaus šventimas pasireikš parapijoje? Gal jau yra numatytų planų?
Renginių yra numatyta, tiek visos Lietuvos mastu, tiek vyskupijos, dekanato ir parapijos mastu. Pas mus jau yra naujovė, kad kiekvieną dieną varpais skambinama 12 valandą ir meldžiamasi „Viešpaties angelo“ malda, kad minėti maldos vidudienį. Bus ir rekolekcijų ir savaitgalių. Kviestume žmones į tai įsijungti.
Dėkojame už pokalbį.
