Arkivyskupo metropolito Sigito TAMKEVIČIAUS sveikinimo žodis šv. Velykų proga arkivyskupijos kunigams, vienuoliams, visiems tikintiesiems

Ankstų rytą Marija Magdalietė atėjo pas Jėzaus kapą be vilties sutikti prisikėlusį Jėzų, o tik atlikti tai, ko nebuvo padaryta išvakarėse prieš žydų Paschą. Atėjusi ji pamatė tuščią kapą ir šią žinią pranešė Jėzaus mokiniams. Tai išgirdę, prie tuščio kapo nuskubėjo du Jėzaus mokiniai. Jonas aplenkė Petrą ir pirmasis pamatė tuščią kapo rūsį bei numestas drobules.

Jonas pirmasis įtikėjo, kad jo mylimas Mokytojas tikrai prisikėlė. Marija Magdalietė, pamačiusi tuščią kapą, mąstė, jog kažkas paėmė Mokytojo kūną. Petras taip pat nesuprato, ką Jėzus buvo kalbėjęs apie savo mirtį ir prisikėlimą. Tik vienas Jonas greitai įtiki Jėzaus prisikėlimu.

Pikti žmonės nurimo tik tuomet, kai atliko savo juodą darbą – Jėzų nuteisė ir prikalė prie kryžiaus. Galilėjietis nebedrums jiems ramybės. Užritintas sunkus akmuo ant Jėzaus kapo bylojo – viskas baigta, minios daugiau nebeseks paskui Galilėjos Mokytoją. Tačiau piktų žmonių piktos viltys Velykų rytą buvo sudaužytos. Nuo šio ryto prasidės pergalingas Jėzaus žygis per Žemės kontinentus ir pasaulio istoriją.

Jėzus kvies geros valios žmones priimti jį – nukryžiuotą ir prisikėlusį, kvies būti teisius, laimins taikdarius ir mylinčius, o jo draugais taps milijonai paprastų, bet tiesios širdies žmonių. Tačiau atsiras ir tokių, kurie rinksis ne meilę, o neapykantą, ne teisumą, o kreivus kelius. Tokiems žmonėms prisikėlęs Kristus ir šiandien drumsčia ramybę.

Koheleto knygoje skaitome: „Kas buvo, vėl bus; kas įvyko, vėl įvyks. Po saule nėra nieko nauja!“ (Koh 1, 9). Ir šiandien vieni, kaip Magdalena ar Jonas, ieško prisikėlusio Jėzaus artumos, o kiti planuoja, kaip užritinti kuo didesnį akmenį, kad Prisikėlusiojo šviesa nepasiektų vaikų, jaunimo ir šeimų.

Tuščias Jėzaus kapas kalba apie pergalę, kurios niekas negali sukliudyti. Visų erodų ir pilotų pergalės būna trumpalaikės. Ne taip seniai matėme tas trumpas pergales, kai bažnyčios būdavo paverčiamos sandėliais ir gamyklomis, o ant Kristaus Prisikėlimo šventovės bokšto lozungas skelbė šlovę prieš Dievą kovojusiai komunistų partijai. Kas šiandien apie ją kalbama?

Prisikėlęs Kristus kiekvieną iš mūsų, panašiai kaip apaštalą Joną, kviečia priimti jį tikėjimu ir meile. Pirmiausia – Jėzus kviečia priimti jį tikėjimu. Įtikėti Jėzų – tai Evangeliją pasirinkti savo gyvenimo keliu, savo asmeniniame ir visuomeniniame gyvenime pradėti vadovautis ne besikeičiančiomis žmonių nuomonėmis, bet amžinojo Žodžio Tiesa, užrašyta Šventajame Rašte ir perduota mums Bažnyčios Tradicijos.

Kartais priimti Jėzų tikėjimu nebūna lengva Apie tai kalba ir mūsų dienų tikrovė, kai išsilavinę žmonės tiki prietarais, o knygynai užversti ezoterine literatūra. Įtikėti Jėzų dažnai reikia drąsos ir pasiryžimo keisti moralinę netvarką savo asmeniniame gyvenime ir dvasiškai prisikelti naujam gyvenimui. Įtikėti Jėzų – tai ne paversti savo gyvenimą Gariūnų turgumi, kur viskas perkama ir parduodama, bet laikytis krikščioniškų principų net tuomet, kai tai kainuoja. Kai Bažnyčiai buvo sunku, vieni darė kompromisus su sąžine ir nuėjo tarnauti Lietuvos nedraugams, o kiti, kaip Dievo tarnaitė Adelė Dirsytė ar Dievo tarnas arkivyskupas Teofilius Matulionis, liko ištikimi savo krikščioniškajam pašaukimui, nors dėl to reikėjo eiti Sibiro ir Gulago keliais. Tik tokie pasirinkimai žmogaus gyvenimą padaro vertą pagarbos.

Jėzų reikia priimti meile, panašiai, kaip tai padarė apaštalas Jonas. Jis aplenkė Petrą, nes labai mylėjo savo Mokytoją ir norėjo kuo greičiau savo akimis pamatyti, kad kapas tikrai yra tuščias. Apie tokią meilę kiek vėliau apaštalas Paulius rašys: „Ji visa pakelia, visa tiki, viskuo viliasi ir visa ištveria“ (1 Kor 13, 7).

Prisikėlusį Kristų reikia priimti pasiryžtant būti jo liudytojais, kad jis būtų žmonių pažįstamas ir mylimas. O kaip reikia Jėzaus liudytojų šiandienėje Lietuvoje! Kai dauguma mato tik užristą akmenį ir pasiduoda piktumui bei nevilčiai, reikia žmonių, kurie šviestų tikėjimu, džiaugsmu ir viltimi. Kai daugelis klaidžioja, beviltiškai ieškodami laimės ten, kur jos negalima rasti, reikia žmonių, panašių į tuos, kurie ankstų rytą bėgo prie Jėzaus kapo ir kuriuos prisikėlęs Kristus pakvietė nešti pasauliui Prisikėlimo žinios.

Sveikinu parapijų klebonus, kunigus, vienuolius ir visus brangius tikinčiuosius Kristaus Prisikėlimo šventės proga, dalijuosi su Jumis šventiniu džiaugsmu ir linkiu švęsti Velykas, anot apaštalo Pauliaus, ne su senu nuodėmės raugu, bet su tyros širdies ir tiesos duona (plg. 1 Kor 5, 8).

Su ganytojišku palaiminimu,

+ Sigitas Tamkevičius,

Kauno arkivyskupas metropolitas

Šaltinis: kaunoarkivyskupija.lt